Skaitmeninių mokymo priemonių naudojimo ugdyme metodikos įvade jau aptarėme, jog kompiuterių ir interneto plitimas paskatino didžiulius pokyčius visuomenėje. Tai, kad „kažkas ne taip“, visuomenę tiriantys mokslininkai pastebėjo dar praeito amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais. Juk daugumoje anapus „geležinės uždangos“ buvusių šalių kompiuteriai paplito kur kas anksčiau. Nekalbėkime apie gerokai arčiau kompiuterijos esančius matematikus ar fizikus. Bet tik įsivaizduokite Vakarų Europos šalių humanitarus: bene pirmasis kompiuterio taikymas humanitarų erdvėje žinomas nuo 1949 metų, kuomet italų jėzuitas Robertas Busa ėmėsi sudaryti viduramžių scholastikos filosofo Tomo Akviniečio ir su juos susijusių autorių veikalų kompiuterinį žodžių indeksą.

Taigi buvo pastebėta, kad plintant kompiuteriams visuomenėje yra „kažkas yra ne taip“, bet kas ne taip? Čia pastebėjimai priklausė nuo mokslo krypties ar mokslininko žiūrėjimo taško. Verta prisiminti pasakojimą apie tris neregius ir dramblį, kuomet vienas jų palietė straublį, antrasis – uodegą, o trečiasis – koją. „Dramblys yra panašus į žarną“ – pradėjo pirmasis. „Niekus tauški“, – atkirto kitas – „Jis yra lyg liauna virvė“. „Jie meluoja“, – pasipiktino trečiasis. – „Aš neabejoju, kad dramblys yra lyg tvirta kolona“. Taigi ir čia: prancūzų filosofas Michelis Foucolt pokyčius pavadino perėjimu iš disciplinos visuomenės į kontrolės visuomenę; austrų kilmės filosofas Karlas Raimundas Popperis – iš uždarosios į atvirąją visuomenę; iš Danijos kilęs prekių ženklų teoretikas ir praktikas Martinas Lindstromas naująjį darinį vadina asmeninio pasirinkimo karta (transliuotojų karta); o norvegų mokslininkas Thomas Hyllandas Eriksenas – greičio visuomene. Laikui bėgant tapo aišku, kad šie mokslininkų pastebėti pokyčiai progresuoja, tampa svarbiais daugeliui verslo ir viešojo sektoriaus institucijų.

Šiame skyriuje kalbėsime apie skirtingų mokslininkų pastebėtus, esminius, ugdymui ir švietimo sistemai aktualius visuomenės pokyčius: IKT plėtrą ir sukuriamas naujas technologines galimybes, tinklaveikos visuomenę, globalizaciją ir tapatumą (įskaitant ekonominę ir kultūrinę globalizaciją), „potyrių ekonomiką“, „kultūros posūkį“, socialinį kapitalą, kartų teoriją ir kartų konfliktus bei jų sąlygotus ugdymui aktualius reiškinius: kitokius visuomenės reikalavimus švietimo sistemai, potencialiai reikalingų kompetencijų kaitą, mokymosi visą gyvenimą poreikį, globalią ir besikeičiančią darbo rinką. Taigi pakalbėkime apie viską iš eilės ir, kaip visada, pradėkime nuo „didžiausio kaltininko“ – IKT.

Dažnas vyresnės kartos žmogus, išgirdęs žodžius „skaitmeninis“ ar „kompiuteris“ lengvai atsidūsta. Šis atodūsis dažnai slepia nepasitikėjimą technologijomis, manymą, kad jos yra kažkas „nerimta“, „bukinantys žaidimėliai“ ar „tuščias laiko deginimas“. Kasdienėje kalboje tai išreiškiama maždaug tokiu populiariu posakiu:

internetas yra puikus dalykas, bet jame yra labai jau daug šlamšto

Kai kada mūsų susirūpinimas pridengiamas siekiu globoti „rimtąją kultūrą“ ir su Don Kichoto užsidegimu ginti ją nuo kompiuterininkų „invazijos“. Taip slepiama industrinės visuomenės žmogaus patiriama pasikeitusio pasaulio baimė: nepripažinti pasikeitimų nebegalime, tačiau ir toliau galime juos kritikuoti ar ignoruoti. Kita vertus, ši baimė kyla ir iš nežinojimo, ir iš supaprastinto, neišsamaus kompiuterio įvaizdžio:

…pastalėje stovinti dėžė, ant stalo stovintis vaizduoklis, greta įkurdintas spausdintuvas… na dar skeneris, skaitmeninis fotoaparatas…

Bet juk tai tik technika, tiksliau, tik dalis technikos. Kur kas didesnė IKT galia glūdi mums sunkiai suprantamoje, mažiau apčiuopiamoje virtualiojoje erdvėje – tai programinės priemonės, teikiančios galimybę geriau, greičiau, pigiau, efektyviau pasiekti mus dominančius tikslus. O svarbiausia – kaip mes visa tai panaudosime. Ar dar atsimenate palyginimą apie ekskavatorių ir kastuvą?

Baisu užsitraukti skaitytojų rūstybę, bet, kalbant apie IKT, tenka pažerti keletą specifinių terminų, kurie apibūdina šiuolaikines pasaulines skaitmeninių technologijų plėtros tendencijas, pvz.: debesų kompiuterija (angl. cloud computing), daiktų internetas (angl. internet of things), 3D ir virtualioji realybė (angl. virtual reality), dirbtinis intelektas (angl. artificial intelligence), virtualūs pasauliai (angl. virtual worlds), išplėtotoji realybė (angl. augmented reality), besimokančios išmaniosios sistemos (angl. self-learning intelligence systems), GIS, socialiniai tinklai, atvirasis kodas, „minios išmintis“ arba „bendruomenės paslaugos“ (angl. crowdsourcing)…

Jei kalbėsime paprasčiau – tai yra įrankiai. Turbūt esate girdėję apie taip vadinamuosius „šachmatų kompiuterius“. Vienas jų dar 1997 metais įveikė tuometinį pasaulio šachmatų čempioną Garry Kasparovą. O 2011 metais IBM pristatė dirbtinio intelekto kompiuterį „Watson“, gebantį atsakyti į natūralia (žmogiška) kalba užduodamus klausimus. Šis kompiuteris per bandymus nugalėjo geriausius JAV televizijos viktorinos „Jepardy“ žaidėjus. Arba 2012 metų pavasarį JAV Kalifornijoje vykusiame populiariame muzikos festivalyje „Coachella“ buvo surengtas velionio amerikiečių reperio 2PAC „prisikėlimas“. Daugiau kaip prieš dešimtmetį miręs atlikėjas dėl išplėstosios realybės technologijos scenoje atrodė tarsi gyvas ir kartu su reperiu Snoopu Doggu atliko garsiausius kūrinius. 75 tūkstančiai festivalio lankytojų neslėpė buvę priblokšti ir vargiai galėjo patikėti savo akimis. O ar žinote, kad garsi popmuzikos atlikėja Lady Gaga kai kuriuose koncertuose dėvi trimačiu spausdintuvu sukurtas sukneles, idealiai tinkančias jos 3D skenuotoms kūno formoms? Jei norite arčiau Jūsų esančių dalykų, prisiminkite savo profilį Facebooke, savo įspūdžius peržiūrint YouTube filmukus ir GPS įrenginio pagalbą keliaujant. Sakysite, pramogos ir tiek. Iš dalies būsite teisūs, bet tik iš dalies. Dar 2007 metais britų tyrėja Jane Hart parengė pirmąjį 100 geriausiųjų virtualių mokymo aplinkų sąrašą. 2008 metais virtualiame pasaulyje „Second life“ buvo įkurtas Bavarijos valstybinės bibliotekos filialas, o 2012 metais BBC panaudojo išplėtotąją realybę, siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į klimato atšilimą. Kodėl šių technologijų reikia siekiant ugdymo tikslų? Atsakymas galėtų būti gana paprastas – IKT plėtros „išauginta“ tinklaveikos visuomenė lengviau priima turinį, kuris pateikiamas taikant skaitmenines technologijas. Žinoma, tik tuo atveju, jei technologijos yra pritaikytos taisyklingai.

Palikime kol kas nuošalyje taisyklingus skaitmeninių mokymo priemonių ir skaitmeninių ugdymo aplinkų taikymo principus ir metodus (tai aptarsime kitame skyriuje). Susitelkime į tinklaveikos visuomenę, šiai visuomenei priklausančius žmones ir joje vykstančius pokyčius. Tinklaveikos visuomenės (angl. network society) termino autorius yra JAV sociologas Manuelis Castellsas. Tačiau šio termino lietuviškąją vartojimo tradiciją labai sėkmingai pradėjo Patricija Droblytė ir Leonardas Rinkevičius. Manuelio Castellso knygos „Tinklaveikos visuomenės raida“ vertimo įvade jų taikliai pastebima, kad „anglišką sąvoką „network“ neretai lietuviškai girdime įvardijant žodžiu „tinklas“. Tačiau terminas „network“ aprėpia ir socialinę struktūrą („net“), ir veikseną („work“). Todėl sociologijos mokslo [lygiai taip pat ir ugdymo] požiūriu sąvoka „tinklaveika“ yra tinkamesnė, kadangi visuomenės moksluose visuomet aktuali ne tik socialinė struktūra, bet ir socialinė veiksena. Anot Manuelio Castellso „…tinklaveikos visuomenė pasižymi pagrindinių strateginių ekonominės veiklos sričių globalizacija, tinkline organizacijos forma, darbo lankstumu ir nestabilumu bei darbo individualizacija, realios virtualybės kultūra, kurią konstruoja visur persismelkianti, tarpusavyje sujungta bei diversifikuota medijų sistema…“. Pasakymas tikrai įmantrus, tad panarstykime, kas tai yra.

Globalizacija yra vienas iš keliolikos šiuolaikinių žodžių, kuriems dauguma žmonių yra neabejingi. Vieni džiaugiasi jos privalumais, kiti keiksnoja ar net kovoja prieš jos trūkumus. Prisiminkime, kokios demonstracijos vykdavo ir kokių saugumo priemonių būdavo imamasi Davoso forumo metu. Mokslo pasaulyje šiuo žodžiu dažniausiai vadinamas intensyvėjantis prekių, kapitalo, žmonių, informacijos, idėjų, kultūros reiškinių ir technologijų judėjimas tarp pasaulio valstybių, turintis įtakos visoms žmonių gyvenimo sritims. Tikrove tai tapo XX a. pabaigoje – XXI amžiuje, kai kompiuterių technologijų dėka pradėjo nykti geografiniai barjerai, skiriantys šalis ir žemynus. Ribų nykimo reiškinį pastebėjo kanadiečių mokslininkas Marshallas McLuhanas. Anot jo, pasaulis virsta „globaliu kaimu“ su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. „Globalus kaimas“ tai – tinklas, kurio mazgai yra žmonės, miestai, bendrovės, institucijos ir kiti „veikėjai“, susaistyti daugybe matomų ir nematomų, sąmoningai suvokiamų ir neįsisąmonintų, tikrovėje egzistuojančių ir virtualių ryšių.

Pirmiausia globalizacija pasireiškė ekonomikoje. XX a. antrojoje pusėje itin išaugusi tarptautinė prekyba padidino valstybių tarpusavio priklausomybę, o informacinės ir komunikacinės technologijos įgalino tarptautines kompanijas veikti be laiko ir erdvės apribojimų: virtualus korporacijos biuras, turintis darbuotojų Londone, Mumbajuje ir Niujorke, gali dirbti praktiškai visą parą, ir nei vienas darbuotojas nedirbs viršvalandžių. Įmanoma ir tai, kad pasaulinės korporacijos, įsikūrusios Berlyne, programuotojo darbo vieta yra gūdžiame kaime šalia Labanoro. Juk norint visaverčiai dirbti šioje korporacijoje, tereikia kompiuterio ir interneto ryšio. Globalizacija keičia ne tik verslininkų galimybes, bet ir vartotojų reikalavimus – jie vienodėja. Dažniausiai JAV ir Vakarų Europoje atsiradę mados, prekių ženklai, gyvenimo būdas, meno stilistika, knygos, muzika, kino filmai, populiarioji kultūra, maistas, mąstysena plinta visame pasaulyje. Anglų kalba yra tapusi tarptautine. Kartu atsiranda galimybės laisvai keliauti po daugumą pasaulio šalių, o ir nekeliaujant, internetu naudotis įvairių kultūrų sukurtomis vertybėmis.

Globalioje visuomenėje kultūra, idėjos, ugdymas neretai yra „gaminami“, jie tampa produktu, turinčiu konkrečią rinką (vartotojus) ir atnešančiu aiškią naudą. Lietuvos aukštosios mokyklos jau dabar konkuruoja globalioje studijų rinkoje. Vis dažniau užduodamas klausimas: kodėl abiturientas turėtų studijuoti Lietuvoje? Apie pasaulines tendencijas turi mąstyti ir švietimo sistemos „architektai“. Juk šiandieninis abiturientas turės iki pat pensijos rasti savo vietą ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei pasaulinėje darbo rinkoje. Kita vertus, vartotojo (švietimo sistemos atveju – mokytojų, mokinių, jų tėvų) turima informacija skatina lyginti, klausti. Internete gausu ugdymo priemonių, ugdymo aplinkų, tyrimų šia tema, daugelis žmonių jau aplankę pakankamai pasaulio ar net yra išbandę kitų šalių švietimo sistemas. Ši patirtis kuria globalius reikalavimus ugdymo produktams, aplinkoms, paslaugoms, proceso dalyviams.

Neabejotina, kad globalizacija yra iššūkis. „Pasaulio ribų iš(si)trynimas“ ne vienam žmogui sukuria neapibrėžtumo jausmą, o „vienodėjimo“ tendencijos sukelia grėsmes nacionalinėms kultūroms, tradicijoms, papročiams. Anot amerikiečių sociologo Manuelio Castellso, daugelis šiuolaikinių žmonių „gelbėjasi“ stiprindami savo tapatumą. Greta globalizacijos, tapatumo svarbos augimas yra vienas svarbiausių tinklaveikos visuomenės bruožų. Manuelio Castellso nuomone „…statybinių medžiagų tapatumo konstravimui teikia istorija, geografija, biologija, gamybos ir reprodukcijos institucijos, kolektyvinė atmintis, asmeninės fantazijos, galios aparatai ir religiniai apreiškimai, bet individai šias medžiagas apdoroja…“. Tapatumo stiprėjimas šių laikų pasaulyje skatina daugybę pozityvių ir mažiau pozityvių pokyčių. Viena vertus, šioje dirvoje kuriasi sporto, popmuzikos, įvairių tyrėjų (pavyzdžiui, genealogijos, karo istorijos, geologijos), istorijos, keliautojų ir kt. klubai. Tapatumo paieškos gali tapti svarbia motyvacijos priemone kai kurių dalykų ugdyme, skatinti žmones mokytis visą gyvenimą. Kita vertus, tos pačios tapatumo paieškos paskatino nacionalistinių partijų atgimimą Europoje. Verta prisiminti, kokių partijų sėkmė „sukrėtė“ politologus per paskutiniuosius Europos Parlamento rinkimus. Tapatumas yra ir religinio fundamentalizmo variklis. Tad riba tarp pozityvaus tapatumo, skatinančio tarpkultūrinį dialogą, ir negatyvaus šovinizmo tinklaveikos visuomenėje yra labai menka.

IKT paskatinta virtualybės plėtra sukūrė erdvę dar vienam tinklaveikos visuomenės reiškiniui, kurį galėtume įvardyti kaip „tikrovės nostalgiją“. „Tikrovės nostalgijos“ apimtas žmogus neretai perka ne automobilį, kompaktinę plokštelę, knygą ar bilietą į muziejų, bet malonumą jį vairuoti, klausytis, skaityti ar „prisiliesti prie tikrovės“. Juk esate girdėję posakius: „prisiliesti prie praeities“ ar „gyvoji istorija“. Šių laikų turistas, užuot keliavęs ką nors pamatyti „pirmą kartą“, keliauja didelį atstumą vien tam, kad pamatytų, paliestų ar išbandytų „tikrą objektą“, jam jau puikiai pažįstamą iš interneto fotografijų ar filmuotos medžiagos. Žmones neretai domina ne tiek pats dalykas, kiek su tuo objektu susijusios asmeninės patirtys. Dėl šios priežasties toks ekonomikos modelis, kai žmonės siekia ne daiktų, ne paslaugų, o patirčių, susijusių su tų daiktų ir paslaugų naudojimu, buvo pavadintas „potyrio ekonomika“. „Potyrio ekonomikos“ erdvėje ugdymo įstaiga ir ugdymo procesas taip pat transformuojasi į potyrių (tiek virtualiame, tiek realiame pasaulyje) erdvę. Mokinys siekia pats išbandyti, pats dalyvauti, ne tiek sužinoti, kiek patirti. Tai gali būti bandymas, atliekamas chemijos pamokoje, dalyvavimas muziejaus edukaciniame užsiėmime per istorijos pamoką, iškyla į mišką biologijos ar virtualus branduolinis sprogimas fizikos pamokose. Bet tai turi būti tikras išgyvenimas, tikra patirtis. „Potyrio ekonomika“ skatina naujų, kitokių mokslo žinių sklaidos formų atsiradimą. Paklauskime savęs: kuri priemonė padeda daugiau „išmokti“ – fizikos vadovėlis ar Koperniko mokslo parkas Varšuvoje?

Greta „tikro patyrimo“ tinklaveikos visuomenė taip pat pasižymi ir daugiakrypte, daugiakanale, „neprognozuojama“ komunikacija. Ankstesniesiems laikams būdingas aiškiai hierarchinis „mokytojo-mokinio“ komunikacinis santykis („aš žinau, o tu nežinai, todėl aš tave išmokysiu“) vis mažiau tinkamas šiuolaikinei komunikacijai. Tinklaveikos pasaulyje vis labiau populiarėja diskusijų, probleminio mokymo, eksperimento, dalyvavimo metodai, kuriuos taikant kiekvienas komunikacijos dalyvis gauna vienodas su kitais teises (taip, kaip ir turi būti tikrame tinkle). Tokiu būdu net ir realiame (ne virtualiame) pasaulyje nyksta hierarchinės struktūros, vietoje formuojama nehierarchizuota tinklinė struktūra, kurią sudaro informacija besikeičiantys tinklo dalyviai ir ryšiai tarp jų. Galima prisiminti dar vieną metaforą, sutampančią su Thomaso L. Friedmano knygos pavadinimu – „Pasaulis yra plokščias“. Dėl hierarchinių struktūrų nykimo komunikacija darosi sunkiau prognozuojama (auditorija nebūtinai turi klausyti lektoriaus nuo pradžios iki pabaigos, gali užduoti „nepatogių“ klausimų), bet laisvesnė ir įdomesnė. Kartu daugėja pranešimų perdavimui naudojamų komunikacijos kanalų skaičius. Martino Lindstromo tyrimų duomenimis „suaugusieji tuo pat metu geba valdyti 1,7 kanalo, tarkime žiūrėdami televiziją skaitydami žurnalą. Tačiau vaikai stulbinančiai gali skirti dėmesį 5,4 kanalo; jie gali žiūrėti televiziją, siusti SMS žinutes, naršyti internete, klausytis muzikos ir netgi namų darbams skirti 0,4 savo sinchroninės komunikacijos energijos“.

Visą tai, kas buvo aprašyta (tapatumo paieškos, „tikrovės nostalgija“, „potyrio ekonomika“), sukėlė reiškinį, vadinamą „kultūros posūkiu“. Ekonomistai pastebėjo, kad vis didesnė pridedamoji vertė sukuriama kūrybos industrijų, kultūrinėse erdvėse. Kultūra iš „išlaikytinės“, „ekonomikos podukros“ pamažu virsta „ekonomikos varikliu“. Prie tokio požiūrio prisidėjo ir pasikeitęs kapitalo supratimas. Nuo pat industrinio kapitalizmo pradžios buvo skatinama nuostata, kad iš visų kapitalo rūšių vertingiausias yra finansinis kapitalas, ypač gaunamas per santykinai trumpą laikotarpį. Tokia situacija į ekonominį užribį stūmė ne tik kultūros, bet ir švietimo institucijas. Ugdymas buvo suvokiamas kaip kažkas pats savaime suprantamo, bet (bent jau iš pirmo žvilgsnio) švietimo sistemos sukuriamo finansinio kapitalo vertė visada buvo menkesnė nei į ją įdedamos valstybės biudžeto lėšos. Šis klausimas tapdavo ypač skaudžiu ekonominių krizių sąlygomis, kai padidėjus „biudžeto skylėms“ neretai būdavo užduodamas klausimas apie „švietimo sistemos optimizavimą“, o krizės sąlygomis „karpomų“ lėšų sąraše „švietimiečius“ lenkdavo nebent „kultūrininkai“.

Kitokių kapitalo formų egzistavimas buvo pastebėtas dar XX amžiaus pradžioje. 1916 metais L. Judsonas Hanifanas rašė:

„…vartodamas terminą socialinis kapitalas aš neturiu galvoje įprastos kapitalo sampratos… <...> …aš nekalbu apie nekilnojamąjį turtą, asmens nuosavybę ar grynuosius pinigus, bet kalbu apie tai, kas šiuos materialius dalykus paverčia kasdieninio gyvenimo vertybėmis, kaip antai: gera valia, draugystė, abipusė simpatija ir socialiniai ryšiai, kurie leidžia atsirasti socialiniams vienetams…

Tačiau XX a. pradžioje L. J. Hanifano idėja liko „nepastebėta“ ir atgimė tik po Antrojo pasaulinio karo miestų kultūros tyrėjų bei ekonomistų (pvz., Roberto D. Putnamo) darbuose. Tyrimai parodė, kad egzistuoja kur kas daugiau kapitalo ir pridedamosios vertės kūrimo formų: socialinė, inovacijų, kultūros, žmogiškoji, intelektinė… Tose šalyse, kuriose buvo atlikti išsamūs įvairių kapitalo formų sukuriamos pridedamosios vertės tyrimai, kultūros ir švietimo sistemos buvo „reabilituotos“ ir rado „saugią“ vietą globalioje ekonomikoje.

Socialinio kapitalo ir kitų kapitalo formų santykis bei socialinio kapitalo struktūra pagal M. W. McElroy’ų.

Socialinio kapitalo ir kitų kapitalo formų „atradimas“ padėjo pastebėti dar vieną, švietimo sistemai svarbų tinklaveikos visuomenės bruožą – viešojo sektoriaus institucijų ir bendruomenės santykį. Juk mokykla ir mokymas nėra savitikslis procesas. Jis yra sąlygotas konkrečios visuomenės poreikių ir glaudžiai siejasi su įvairiausiomis – tėvų, mokytojų, mokinių, miestelio ar kaimo gyventojų, švietimo strategų, mokslininkų ir kt. – bendruomenėmis, o šių bendruomenių sąveika (ekonomistai pasakytų jų kuriamas socialinis kapitalas) yra ne menkesnis ugdymo sėkmės garantas nei klasėse pastatyti kompiuteriai ar puikūs vadovėliai.

Kaip atrodo tinklaveikos visuomenė personaliniu vieno paprasto statistinio žmogaus lygmeniu? Juk visuomenė – tai pirmiausia ją sudarantys žmonės. Panagrinėkime, koks yra tinklaveikos visuomenės narys? Reikia pastebėti, kad tai yra viena keisčiausių visuomenių, kurios savitumai bene ryškiausiai pastebimi taip vadinamosios „kartų teorijos“ kontekste. Ar galite įsivaizduoti visuomenę, kurioje susiliečia trys visiškai skirtingi pasauliai? Pagal JAV išplėtotą kartų teoriją (plg. Williamo Strausso ir Neilo Howe tyrimą apie JAV kartas nuo 1584 iki 1969 metų), po Antrojo pasaulinio karo šioje šalyje gimę žmonės skirstomi į dvi ar tris kartas. Kiekviena karta išskiriama vadovaujantis specifiniais kriterijais. Ji apibūdinama tik šiai kartai būdingais bruožais. Pavyzdžiui, pirmoji pokario karta JAV yra įvardijama kaip „kūdikių bumo“ karta, pažymint po Antrojo pasaulinio karo šioje šalyje įvykusį demografinį sprogimą. Karo nualintoje Europoje situacija buvo kitokia. Daugelyje Europos šalių karo ir pokario laikotarpis pažymėtas „demografine duobe“. Lietuva tuo metu prarado šimtus tūkstančių savo piliečių. Tad, taikydami kartų teoriją visuomenės tyrimuose, turime atsižvelgti ne tik į tyrimų pobūdį, bet ir į kiekvienos šalies specifiką. Lietuvos pokario kartą vadinti „kūdikių bumu“, manau, yra net neetiška. Be to, Sovietų Sąjungos technologinė raida iš esmės atsiliko nuo JAV (ypač kompiuterinių technologijų srityje). Dėl šių priežasčių „lietuviškoji kartų teorija“ turėtų pakankamai ženkliai skirtis nuo atitinkamų teorijų JAV ar Vakarų Europos šalyse. Jei jau prakalbome apie skaitmenines mokymo priemones ir skaitmenines ugdymo aplinkas, tai kartas perspektyviausia skirti pagal jų santykį su IKT:

Skaitydami tekstus, kuriuose aprašomos Y ar Z kartų ypatybės, labai dažnai susiduriame su negatyvia nuomone. Jau tos jaunosios kartos, tai nei šiokios nei tokios… Žinoma, galime tai priskirti kartų konfliktui, juk bene nuo Sokrato laikų jaunesnioji karta visada buvo laikoma blogesne. Tačiau Y ir Z kartų atveju norėtųsi pažvelgti kiek giliau. Čia kartų konfliktas, veikiausiai, yra sisteminio pobūdžio. Anot žymaus XX a. sistemų teoretiko Ilyos Prigogineo, dvi susijusios sistemos, atsiradusios viename laiko taške, evoliucionuoja kiekviena atskirai ir bėgant laikui vis labiau tolsta viena nuo kitos. Industrinė visuomenė ir tinklaveikos visuomenės yra tokios sistemos, o šių sistemų kartos (X – industrinės ir Y, Z – tinklaveikos) yra tarsi skirtingų pasaulių gyventojai savo mentalitetu ir pasaulėvoka panašūs tiek, tiek gali būti panašūs XV a. pabaigos Lietuvos pasiturintis valstietis ir XIX a. pabaigos Londono viduriniosios klasės atstovas. Realiai Y kartą (o ypač Z kartą) nuo prieš jas buvusios X kartos skiria bedugnė. Tai du skirtingi pasauliai. Tačiau tirdami Y ir Z kartas mes taikome industrinei visuomenei būdingus metodus, teorijas ir metodologines prieigas, kurios nepajėgios suprasti Y ir Z kartų, moksliškai atrasti jų specifikos, lygiai kaip ir taikydami šiuolaikinį požiūrį ir vertybes niekaip nesuprasime viduramžių visuomenės. Tai, kad jaunimą mes neretai laikome, pavyzdžiui, nekūrybinga karta, gali reikšti ne tiek jų nekūrybingumą, kiek mūsų mokslinių metodų netinkamumą šių kartų [kitokiam] kūrybingumui identifikuoti.

Tinklo kartos susiformavimas ir kelių skirtingų kartų koegzistavimas viename laike ir vienoje erdvėje sukuria iššūkius, komunikacines kolizijas, kurios ypač ryškios ugdymo sistemoje. Šiuolaikinėje Europoje (kaip ir daugelyje kitų pasaulio šalių) susiklostė situacija, kai politinė valdžia ir viešojo sektoriaus finansiniai svertai iš esmės priklauso industrinės visuomenės kartai X, o šios politikos ir finansų sukuriami produktai yra skiriami tinklaveikos visuomenės kartoms (Y ir Z). Tokiu būdu už viešąsias lėšas neretai kuriami produktai ir paslaugos, kurie būtų buvę tinkami ir puikūs prieš kokius tris dešimtmečius, tačiau visiškai netinkami šiuolaikiniame pasaulyje.

Daugumos pasaulio šalių švietimo sistema yra būdinga industrinei visuomenei (šios visuomenės simboliu galėtume laikyti pramoninį konvejerį), tebeugdanti kompetencijas, kurios šių laikų pasaulyje [beveik] nebereikalingos, o taikomi ugdymo metodai visiškai netinka Y ir Z kartoms. Jei alegoriškai lygintume industrinę ir tinklaveikos visuomenes, tai pirmosios simboliu galėtų būti enciklopedija, o antrosios – „Google“. Tai pagrindžia ir švietimo sistemas. Industrinės visuomenės apsišvietusio žmogaus idealas buvo „vaikščiojanti enciklopedija“ – asmenybė, savo smegenyse išsaugojusi kuo daugiau faktologinės informacijos kuo įvairesniais klausimais. Tačiau ar to reikia tinklaveikos visuomenėje, kai didžiuliai (teisingos ir klaidingos) informacijos masyvai lengviausiai pasiekiami internete? Juk tereikia mokėti ją pasiimti ir kritiškai atrinkti. Industrinės visuomenės švietimo sistemoje didžiulio kiekio informacijos perdavimas buvo tikslas, tuo tarpu tinklaveikoje informacijos valdymas virto priemone ugdyti naujo pobūdžio kompetencijas: kūrybiškumą, kritinį mąstymą, informacinius ir komunikacinius gebėjimus, gebėjimą dirbti grupėje ar motyvuoti žmogų tolesnei informacijos paieškai, savarankiškam mokymuisi, mokymuisi visą gyvenimą…

Bėda yra ta, kad Y ir Z kartos patiria X kartos spaudimą prisitaikyti prie industrinės visuomenės informacinės elgsenos, komunikacijos, švietimo sistemos. Tai ypač ryšku mokykloje. Tie, kurie prisitaiko daugiau – geriau mokosi, bet neretai gyvenime patiria didesnių sunkumų nei kūrybiški „vidutiniokai“. Pirmieji [kai kada dar vis] tikisi, kad už gerą mokymąsi bus atlyginta stabilia darbo vieta iki pat pensijos su pakenčiamu atlyginimu; antrieji nesitiki nieko ir savo gyvenimą kuria patys. Pirmieji nusivilia, nes stabilių profesijų ir ilgalaikių darbo vietų tiesiog nebeliko. Jas pakeitė mokymasis visą gyvenimą ir projektinis bei kontraktinis darbas. Antrieji, neapsunkinti nereikalingo faktologinių žinių bagažo, kur kas lankstesni, neretai sukuria darbo vietas ne tik sau, bet ir buvusiems „pirmūnams“.

Dono Tapscotto nuomone, svarbiausios tinklo kartai skirtos ugdymo sistemos slinktys turėtų būti nuo vienakryptės mokytojo-mokinio komunikacijos link interaktyvumo; nuo mechaninio mokymo link atradimo; nuo mokymosi individualiai link grupės darbo; nuo visų mokinių matavimo vienu matu link individualių, lanksčių metodų taikymo. Tokių švietimo sistemos slinkčių reikalauja ne tik „mokslininkų išgalvota mistinė“ tinklaveikos visuomenė, bet ir realiai besikeičianti situacija labai pragmatiškoje darbo rinkoje. Šiandieninis abiturientas, kol sulauks pensinio amžiaus, joje turės išgyventi apie 40–45 metus (jei tik pensinis amžius nebus dar kartą pailgintas). Mes nežinome, kiek ir kokių profesijų per tą laiką išnyks, ir kiek atsiras naujų. Kai kurie šiuolaikinio pasaulio tyrinėtojai teigia, kad iki to laiko, kai šiuolaikiniai abiturientai eis į pensiją, ne mažiau kaip 1/3 dabartinių profesijų jau bus išnykusios, o jų vietą užims naujos, mums dar nežinomos. Prisiminkime 1980-uosius metus. Kaip tuo metu darbo rinkos požiūriu galėjo būti vertinama programuotojo specialybė? O kokie konkursai būdavo į taip vadinamųjų „prekių žinovų“ vietas? Situacija gali atrodyti beviltiška. Tačiau čia į pagalbą ateina dar viena kompetencija – gebėjimas mokytis visą gyvenimą. Visuomenė turi priprasti ir prisitaikyti prie poreikio nuolat tobulinti žinias (universiteto laipsnio įgijimas yra aktualus maždaug penkeriems metams) – nuolatinis patirties įgijimas ir gebėjimas nuolat mokytis ir tobulintis yra viena svarbiausių vertybių, kurią mokykla gali dovanoti vaikų ateičiai.

Dar vienas ryškus industrinės visuomenės ir informacinė elgsena. Y ir Z kartų veikla virtualioje aplinkoje, ten įgyta patirtis ir gebėjimai suformavo savitą informacinės elgsenos tipą, kuris šių kartų atstovų yra perkeliamas ir į realiąją erdvę. Tai visiškai skiriasi nuo X kartos informacinės elgsenos, kuri buvo suformuota realiame pasaulyje ir bandoma taikyti virtualybėje. Svarbiausi pakitusios informacinės elgsenos elementai yra kompiuterių žaidimams, interneto tinklalapiams ir socialiniams tinklams būdingi kūrybiško interaktyvumo, nuolatinės produkto kaitos ir atnaujinimo, daugiaterpiškumo bei dalyvavimo, atvirumo, lengvo naudojimo (vartotojui draugiškos aplinkos), potyrių, „asmeninio pasirinkimo“ poreikiai.

Ryškus tokio informacinės elgsenos „požiūrių skirtumo“ pavyzdys yra požiūris į skaitymą. Šiuolaikiniuose tyrimuose stebima akivaizdi skaitymo mažėjimo tendencija. Dėl šios priežasties daroma bibliotekininkams, leidėjams, rašytojams ir kitiems „knygos kultūros“ dalyviams nemaloni ir nepalanki išvada – šiuolaikinė karta vis mažiau skaito. Kartais su išvadomis einama dar toliau, teigiama, kad knyga kaip medija yra pasmerkta. Ar tikrai turėtume pasiduoti tokioms pesimistinėms tendencijoms? Įdomus dar 1996 metais išsakytas Umberto Eco pastebėjimas apie tai, kad internetas sugrąžino skaitymą. Mokslininkai pastebėjo, kad Y ir Z kartoms būdingas kur kas ryškesnis vaizdinis mąstymas nei X kartai. Tai nieko keisto – juk internetas (vieta, kurioje Y ir Z kartos suformavo savo informacinę elgseną) yra vizualus. Tačiau internetas suformavo ir visai kitokius skaitymo įgūdžius. Spausdinta knyga, kuri yra vienas industrinės visuomenės simbolių, yra skaitoma linijiniu būdu iš kairės į dešinę ir iš viršaus žemyn. Tokį skaitymą galėtume vadinti daliniu, nes kiekvienu laiko momentu skaitytojas mato ir koncentruojasi tik į vieną teksto dalį. Be to, linijiniam teksto suvokimui būtina susipažinti su teksto pradžia ir būti vedamam link teksto pabaigos. Tradicinė (ne interaktyvioji) televizija, dauguma muziejų ekspozicijų („nuo seniausių laikų iki mūsų dienų“) net konvejerinė gamyba yra išaugę iš tokių, linijinių, fragmentiškai matomų ir neinteraktyvių „tekstų“ idėjos. Linijinis skaitymas industrinės visuomenės požiūriu yra skaitymo sinonimas, nes kitokių „skaitymų“ tiesiog nebuvo. Tokia linijinio skaitymo idėja buvo (ir tebėra) pagrista net dauguma šiuolaikinių skaitmeninių knygų (jos skirtos X kartai). Bet visai kas kita yra „tikrosios skaitmeninės“ knygos. Jos nuo „įprastinių“ skiriasi ne vien „atomų pavertimu bitais“. Skirtingų kartų skirtingos informacinės elgsenos požiūriu svarbu, kad „tikrosios skaitmeninės“ knygos, sukurtos skaitmeninėje aplinkoje, reikalauja visiškai kitokių skaitymo įgūdžių. Teksto, trimačio vaizdo, hiperteksto, garso ir judančio vaizdo medijų, kompiuterinio žaidimo panaudojimas vienoje knygoje ne tik suteikia naujas galimybes autoriams bet ir keičia ankstesnius (linijiniu būdu, eilutė po eilutės, iš kairės į dešinę…) skaitymo įgūdžius. Dėl vaizdinio mąstymo atgimimo keičiasi iliustracijos komunikacinė funkcija. Tai ne „gražus paveiksliukas“ ar papildomas teksto paaiškinimas. Tinklaveikos laikotarpio pranešime vaizdas (jis gali būti ne vien statiškas, bet ir judantis ar sukurtas virtualiosios realybės priemonėmis) yra savarankiškas informacinis elementas, kuris greta teksto ir kitų informacinių vienetų formuoja bendrą komunikacinį pranešimo lauką. Taip atsiranda visiškai kitoks, nelinijinis, interaktyvus, ne dalinis, bet holistinis skaitymas, kurio mes nepajėgiame užfiksuoti savo turimais metodais, todėl prieiname pesimistiškų išvadų. Taigi „skaitymo-neskaitymo“ dilemą galėtume spręsti kur kas paprasčiau: Y ir Z kartos yra ne prastesni skaitytojai nei Y karta, tik jie skaito kitaip.

Pakitusi informacinė elgsena reiškia, kad privalome atsižvelgti į šiuos elementus ne tik rengdami skaitmeninius ugdymo produktus, bet ir organizuodami ugdymo veiklas realiame pasaulyje. Ką mums daryti? Pirmiausia, neneikime jų, tiesiog, bendradarbiaukime su jais, pabandykime suprasti Y ir Z kartų informacinę elgseną ir pasiūlyti jiems ir mums (X kartos žmonėms) priimtinus ir bendradarbiavimu grįstus ugdymo sprendimus.