Mūsų pokalbius apie skaitmeninį turinį ir jo taikymą ugdyme pradėkime nuo paprastų dalykų. Kas gi yra tas skaitmeninis turinys? Visuomenėje įprasta vartoti sąvokas „elektroninis paštas“, „skaitmeninis dokumentas“, „kompiuteris“. Tai įprasta buitinei kalbai. Tačiau siekdami suprasti IKT galimybes, privalumus, trūkumus mokykloje, pastebėkime, kad sąvokos „skaitmeninis“ ir „elektroninis“ yra ne sinonimai. Žinoma, tuo, kas bus pasakyta vėliau, visai neskatiname el. pašto pervardinti s. paštu ar e-valdžios pervardinti s-valdžia – tai tik tam, kad geriau susikalbėtume. Žodis „elektroninis“ yra kur kas platesnės reikšmės. Elektroniniais galime vadinti visas veiklas, duomenis ir informaciją, dokumentus, kuriems atlikti, peržiūrėti, sukurti ar visavertiškai nuskaityti yra būtini elektros energija varomi (elektroniniai) prietaisai, pavyzdžiui, magnetofonas, kompiuteris, vaizdo grotuvas ir kt. Galima ginčytis, ar, pavyzdžiui, brolių Liumjerų kino filmas yra tikrai elektroninis, tačiau magnetinėje vaizdo ar garso juostoje, kaip ir CD, DVD ar kitoje kompiuterinėje laikmenoje esantys dokumentai, visi yra tikrai elektroniniai, bet ne visi jie yra skaitmeniniai. Ar dar atsimenate juostinius ar kasetinius magnetofonus – tai elektroniniai, bet ne skaitmeniniai įrenginiai. Mūsų jaunystės laikų magnetinės garso juostos niekaip neperklausysite kompiuteriu. Jas reikia suskaitmeninti.

Lietuviškas žodis skaitmeninis yra išverstas iš anglų kalbos žodžio digital – elektronikoje bei kompiuterijoje šis terminas reiškia „užkoduotas skaitmenimis“. Taigi skaitmeninis turi būti vartojamas apibrėžiant veiklas ir duomenis, sukurtus vartojant dvejetainį kodavimą. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo duomenų pobūdžio, jie yra koduojami dviejų rūšių skaitmenų (vienetų ir nulių) eilutėmis. Būtent tokie yra duomenys ir informacija, kuriuos kuriame, saugome, nuskaitome, perduodame pasitelkdami skaitmeninius kompiuterius, kompiuterines programas, kompiuterių išorinius įrenginius, kompiuterines laikmenas ir kompiuterinius tinklus. Pavyzdžiui, Jūsų kompiuterio ekrane matomas skaičius „25“, kompiuterio atmintyje yra užkoduotas skaitmenimis „11001“.

Žodis „turinys“ yra lengviau suprantamas. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne tai – esmė, pagrindinė prasmė, tai, kas yra ko nors viduje. Anot žinomo interneto marketingo specialisto Lee Oddeno, turinys apima informaciją ir patirtį, kuri yra naudinga vartotojams. Kalbant apie skaitmeninį turinį svarbu nesupainioti turinio kaip esmės su knygos turiniu kaip jos dalių sąrašu. Skaitmeninis turinys yra tai, kas sukurta panaudojant skaitmenines IKT. Mūsų atveju tai informacija ir patirtys, kurios yra sudėtos į SMP ir kurios yra skirtos galutiniams vartotojams: mokytojams ir mokiniams. Čia skaitmeninės IKT leidžia kurti aplinką, turinio valdymo, vartojimo priemones, bet yra ne mažiau svarbu tai, kokia informacija bus patalpinta tose aplinkose. Skaitmeninis turinys, kaip ir visas IKT taikymas ugdymui, pasižymi technologinių sprendimų ir informacijos derme. Jei norime, kad SMP vartotojai „neburnotų“, reikia ne tik gerai parengtos informacijos, bet ir atitinkamų inovatyvių technologinių sprendimų.

Jei jau įsisavinote „elektroninio“ ir „skaitmeninio“ turinio skirtumus, lįskime giliau į mišką, kur yra daugiau medžių. Ar žinote, kad skaitmeninis turinys ir dokumentai gali būti „netikri“ ir „tikri“? Mokslininkai juos vadina „suskaitmenintais“ ir „iš prigimties skaitmeniniais“. Kad suprastume jų skirtumus, turime prisiminti kanadiečių mokslininko Marshallo McLuhano sugalvotą žodį – mediją. Anot mokslininko, tai daiktas ar technologija, kuris išsaugo savyje ir perduoda informaciją. Tikrovės pasaulio daiktai – ant popieriaus atspausdintos knygos, fotografijos, muziejuose saugomi eksponatai – yra vienos rūšies medijos, o skaitmeninės knygos, skaitmeninės fotografijos ar trimačiu skeneriu sukurti daiktų atvaizdai – kitokios. „Netikri“ („suskaitmeninti“) dokumentai yra tie, kurie išsaugoja galimybę keliauti tarp skirtingų pasaulių (realybės ir virtualybės) medijų. Tai vyksta, jei ant popieriaus atspausdintą knyga skaitmeninama fotografavimo ar skenavimo būdu, sukuriama pdf ar kita panašaus pobūdžio byla ir talpinama internete. Vartotojas gali ne tik atsisiųsti bylą, ją skaityti kompiuterio ar skaityklės ekrane, tačiau ir „grąžinti“ knygą į „tikrovę“ – išspausdinti ant popieriaus. Šiuo atveju, perkeldami dokumentą iš vienos medijos į kitą (spausdinta knyga – skaitmeninė knyga – pakartotinai spausdinta knyga), beveik neprarandame informacijos ir nekeičiame skaitymo galimybių – juk knygos skaitymas pdf formatu beveik niekuo nesiskiria nuo popierinės knygos skaitymo.

Visai kas kita yra „tikrieji“ („iš prigimties skaitmeniniai“) dokumentai. Jie nuo „įprastinių“ skiriasi ne vien tuo, kad yra užrašyti dvejetainiu kodu. „Tikrieji“ skaitmeniniai dokumentai yra sukurti („gimę“) skaitmeninėje aplinkoje ir negali būti perkelti į kitą (neskaitmeninę) mediją – jų negalima išspausdinti ant popieriaus, peržiūrėti nenaudojant kompiuterio ir pan. Bet dar svarbiau (ypač kai kalbame apie ugdymą) – šių dokumentų naudojimas reikalauja kitokių vartotojo įgūdžių. Taigi kalbėdami apie skaitmeninio turinio panaudojimą mokykloje, turime kalbėti apie šio „iš prigimties skaitmeninio“ turinio panaudojimą, nes „suskaitmeninto“ turinio naudojimas (technologijų, metodų, įgūdžių požiūriais) menkai skiriasi nuo mums įprasto, nuo seno taikomo mokykloje. Tuo tarpu „iš prigimties skaitmeninis“ kuria naują erdvę, kurioje susiejami visuomenė, technologijos, turinys, metodai, visuomenės, mokytojo ir mokinių tikslai bei kompetencijos.

Jei Jums, mieli skaitytojai, pavyko įveikti ir antrąjį teorijų tankumyną, keliaukime toliau. Mūsų laukia dar vienas, jau trečias (bet – gera naujiena – paskutinysis), „tankumynas“ mūsų teorijų miške. „Kompiuterijos terminų žodyne“ informacinės ir komunikacinės technologijos yra apibrėžiamos kaip priemonių ir būdų visuma informacijai apdoroti ir perduoti. Šiame apibrėžime turime atkreipti dėmesį, kad tai yra „priemonės“ ir „būdai“. Čia yra panašiai kaip su skaitmeniniu turiniu – reikalinga technologijų ir jų taikymo metodų dermė. Priemones – skaitmeninę techninę ir programinę įrangą – kuria inžinieriai, informatikai ir kiti technologinių mokslų atstovai. Jų erdvės neliesime. Šiame tekste koncentruosimės į skaitmeninių IKT panaudojimo būdus – tai yra mokytojo, mokinio ir jų pagalbininkų (konsultantų, mokymo priemonių kūrėjų, mokymo programų sudarytojų ir kt.) veiklos erdvė. Aptardami šiuos būdus vėl turime prisiminti Marshallo McLuhanno medijas. Anot kanadiečių mokslininko, nėra gerų ar (ir) blogų medijų. Bėda atsiranda tuomet, kai mes, vartotojai, nepakankamai pažįstame mūsų pasirinktą mediją ir neišnaudojame jos teikiamų galimybių ar nepastebime jos trūkumų. Tipinis netinkamas medijos naudojimo pavyzdys gali būti televizija. Chrestomatinė tiesa – televizijos privalumas yra vaizdo perdavimo galimybė. Jei grįžtate namo, įjungiate televizorių ir kitame kambaryje ruošdami vakarienę bei klausydami (tačiau nežiūrėdami) laidos nieko neprarandate – reiškia laidos kūrėjai televizijos laidą kūrė neišnaudodami televizijos galimybių, o taikydami radijo medijos principus.

Tokia pati situacija yra ir skaitmeninių SMP naudojime. Kaip jau minėta – tai ne panacėja, tačiau gerai išnaudodami skaitmeninių technologijų ir SUA teikiamas galimybes, galime gauti puikius ugdymo rezultatus. Daugelis SMP kūrėjų nepakankamai gilinasi į skaitmeninių technologijų teikiamas galimybes, neanalizuoja besikeičiančių visuomenės poreikių, technologijų, turinio, metodų, mokytojo ir mokinių kompetencijų. Jei tik bandome skaitmenines priemones naudoti „taip, kaip buvome įpratę“ naudoti popierinius vadovėlius ar kitas mokymo priemones – gauname rezultatą, panašų į jau minėtą televizijos naudojimą radijui priimtais būdais. Gaunamas rezultatas būna nekoks: „naujos“ mokymo priemonės kainuoja daug pinigų, bet nesukuria lauktos pridedamosios vertės.

Išeidami iš šių „teorinių džiunglių“ galime atsakyti į pagrindinį mūsų iškeltą klausimą – kas yra skaitmeninio turinio naudojimas ugdyme? Atsakytume, kad tai yra sąveika, kurioje atsižvelgiama į pasikeitusios, tinklaveikos visuomenės poreikius; kitokią Y ir Z kartos informacinę elgseną, technologijų teikiamas galimybes, turinio ir metodų; mokytojo ir mokinių kompetencijų dermę. Tai tarsi dalyvaujamasis dinamiškas tinklas, kurio tikslas – parengti jauną žmogų (iš)gyvenimui kintančiame ir globaliame šiuolaikiniame pasaulyje. Iš šio požiūrio kyla dar vienas svarbus akcentas – skaitmeninis turinys ir IKT naudojimas mokykloje negali būti tikslas. Tai yra tik priemonė, turinti išugdyti tinklaveikos visuomenei būtinas kompetencijas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šių kompetencijų ugdymas gali vykti lygiaverčiai tiek realiame pasaulyje, tiek virtualioje erdvėje, tiek naudojant skaitmeninį, tiek neskaitmeninį turinį, o ugdymo sėkmė priklauso ne tiek nuo IKT naudojimo ar nenaudojimo, kiek nuo aukščiau jau minėtos visuomenės poreikių, technologijų, turinio, metodų, mokytojo ir mokinių kompetencijų dermės.

Taigi priėjome pakankamai sudėtingą kryžkelę: jei SMP ir skaitmeninis turinys „nėra privalomi“, kodėl jį apskritai turėtume naudoti mokykloje? Kokia iš to nauda? Atsakyti į šį klausimą galėtume dviem pjūviais – tinklaveikos visuomenės poreikių ir Y bei Z kartų informacinės elgsenos. Kaip jau buvo minėta, mokslininkai pastebėjo, kad svarbiausios tinklaveikos visuomenei skirtos ugdymo sistemos slinktys turėtų būti nuo vienakryptės mokytojo-mokinio komunikacijos link interaktyvumo ir dalyvavimo; nuo mechaninio mokymo link atradimo; nuo mokymosi individualiai link grupės darbo; nuo visų mokinių matavimo vienu matu link individualių, lanksčių metodų taikymo. Gerai sukurtos SMP ir SUA, jei tik jos derinamos su tinkamais metodais, padeda užtikrinti šias švietimo sistemos slinktis. Dar vienas svarbus skaitmeninio turinio ugdyme naudos aspektas – jau minėta ir Richardo Floridos aprašyta technologijų ir pamatinės tinklaveikos visuomenės kompetencijos – kūrybiškumo sąsaja. Technologijos ne tik skatina kūrybiškumą. Galime būti beveik tikri, kad technologijos anksčiau ar vėliau „užims“ visas nekūrybiškas darbo vietas – ten žmones pakeis mašinos. Kita vertus, labai svarbu prisiminti, kad Y, o ypač Z karta savo informacinę elgseną yra suformavusi virtualiojoje aplinkoje, ir skaitmeninės mokymo priemonės, skaitmeninės ugdymo aplinkos bei skaitmeninis turinys (jei jis atitinka šią informacinę elgseną) yra kur kas lengviau vartojamas nei „realaus pasaulio turinys“ (Y ir Z kartų žmonėms lengviau ir paprasčiau mokytis aplinkoje, kurioje, anot Marco Prensky, jie yra „čiabuviai“). Veikla „gerai pažįstamoje“ aplinkoje turi tiesioginės teigiamos įtakos motyvacijai. Tai buvo detaliai išanalizuota dar 2004 metais atliktame Jungtinės Karalystės Lankasterio universiteto tyrime.

Jei toliau tęsiame pokalbius apie skaitmeninio turinio naudojimo ugdyme naudą, mokslininkai net apibrėžia naudos kūrimo ir motyvavimo per informacinę elgseną mechanizmą. Anot žymaus žinių organizacijų tyrėjo Chun Wei Choo, čia svarbūs trys elementai: informaciniai poreikiai, informacijos paieška ir jos panaudojimas. Informacija ir žinios yra labai slidūs dalykai. Ar atsimenate patarlę „šaukštu proto neįkrėsi“? Ši patarlė glaudžiai siejasi su pirmuoju elementu – informacijos poreikiais. Kol pats žmogus (mokinys) nesupras, kad jam kuri nors informacija yra reikalinga, naudinga, padedanti išgyventi ir spręsti kylančias problemas [ar dar daugiau – suvokti, kad informacijos vartojimas gali būti malonus] – mūsų visas darbas bus bergždžias. Taigi norėdami sėkmės, turime pradėti nuo motyvacijos. Skaitmeninių technologijų paženklintoje visuomenėje ir šioje visuomenėje sukurtoje švietimo sistemoje pastebima ryški slinktis nuo požiūrio, skatinančio „išmokyti“, link požiūrio, skatinančio „sudominti“. Žinoma, galime užsiimti poziciją, kad „mokykla yra ne pramogų parkas, joje ir neturi būti įdomu, o mes (mokytojai) tiesiog priversime juos (mokinius) mokytis“. Labai didelė tikimybė, kad tai „neišdegs“ su Y ir Z kartomis. Geriau bandykime sudominti, pademonstruoti naudą, paskatinti juos ieškoti, bendradarbiauti ir dalyvauti. Ir štai čia SMP ir SUA gali tapti tikra švietimo sistemos sunkiąja artilerija. Tik palyginkite mokytojo galimybes rasti įdomybių, motyvuojančių siužetų, interaktyvių mokymo priemonių, fizikos, chemijos bandymų net archeologinių kasinėjimų imitatorių šiais laikais su situacija, buvusia prieš 20 ar 30 metų? Norite Winstono Churchillio kalbos Fultone – ji yra YouTube, o gal norite pažiūrėti, kaip Adolfas Hitleris interpretuojamas kine – rasite viską, pradedant Charlie Chaplino „Didžiuoju diktatoriumi“ ir baigiant mokslinės fantastikos filmu „Kontaktas“. Nenorite rodyti viso filmo, puiku – praktiškai kiekviename kompiuteryje esančiomis priemonėmis galite lengvai iškirpti ir demonstruoti tik reikiamą siužetą. Jūsų kompiuteryje nėra vaizdo redagavimo programos? Ne bėda, lengvai tokią atvirojo kodo (nemokamą) programą rasite internete. O gal norite išmokti šokti valsą ar tvistą? Internete rasite vizualią ir lengvai suprantamą „žingsnis po žingsnio“ instrukciją. O gal norite keliauti į kosmosą, ar aplankyti Džomolungmą, nerti į gelmes apžiūrėti „Titaniko“? Manau, kad čia taip pat neturėsite didelių problemų. O jei nemėgstate ir nenorite naudotis kompiuteriais – įtraukite į pamokos kūrimą savo mokinius, duokite jiems užduotis surasti, parengti, pristatyti, sukurti, dalintis socialiniame tinkle…. Galime sutikti su skeptikais – tai tinka ne visiems mokiniams ir ne visose pamokose, be to – tai yra neabejotinai sunku. Kaip pasakė Ginger iš „Viščiukų maišto“, gavusi pastabą, kad pabėgti iš fermos šansų yra vienas iš milijono: „tai reiškia, kad šansų yra“.

Džiaugiuosi, kad Jums pavyko pažadinti mokinių informacinius poreikius ir motyvaciją. Tolesnis žingsnis kur kas lengvesnis – informacijos ieška. Spėkime iš trijų kartų, kiek klasės mokinių puls vartyti popierines knygas, o kuri dalis prisijungs prie interneto? Mokslininkai teigia, kad informacijos šaltinio prieinamumas yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių šaltinio pasirinkimą. Taigi jei jūsų mokykloje yra Wi-Fi ryšys, didelė tikimybė, kad Jūsų užduotis bus pradėta įgyvendinti nedelsiant [Y ir Z kartos visko nori „čia ir dabar“] – juk klasėje kas nors tikrai turi mobilųjį skaitmeninį įrenginį. Taip vadinamasis „mažiausiųjų pastangų principas“ skelbia, kad žmogus stengiasi atlikti veiklas įdėdamas kuo mažiau pastangų. Informacijos atveju jis linkęs naudotis tais informacijos šaltiniais, kurie yra lengviau prieinami, su kuriais yra labiau susipažinęs ir kuriuos jam asmeniškai lengviau naudoti. Taigi skaitmeninė aplinka Y ir Z kartoms vienareikšmiškai laimi prieš „tikrovę“. Kitas aktualus, su informacijos ieška susijęs klausimas – informacijos patikimumas, informacijos šaltinių kokybė. Čia vėl yra naudingas mokytojo įsikišimas. Išmokyti vaikus atrinkti patikimą informaciją, užuot aklai kalus datas, faktus, formules ir skaičius, tinklaveikos visuomenėje yra maždaug tai, kas anais, neskaitmeniniais laikais buvo vadinama „duoti meškerę, o ne žuvį“.

Mums beliko atsistoti ant trečiojo laiptelio – informacijos naudojimo. Tai iš esmės yra pirmojo laiptelio – informacinių poreikių – išbandymas. Čia mokiniai turi pajusti, kad visi „pirmojo laiptelio“ lūkesčiai ir viltys yra pateisinti su kaupu. Gali būti, kad rasta informacija padės jiems įgyti gyvenime naudingų žinių ar gebėjimų, gal būt ji padės spręsti konkrečias užduotis ar problemas; gal interpretuodami informaciją jie padarys „asmeninių atradimų“, o gal kils naujų klausimų, skatinančių toliau ieškoti informacijos.

Apie skaitmeninio turinio naudojimo ugdyme naudą prišnekėta tikrai daug. Skaitytojui gali pasirodyti, kad peržengta „propagandos ir agitacijos“ riba. Tad pabaigai tik vienas sakinys: jūs, kaip mokytojai, puikiai suprantate savo dalyko turinį, tikslus, reikalingumą jauniems žmonėms ir visai visuomenei. Jūs renkatės ugdymo priemones ir metodus. Šiuo požiūriu nauda gali būti apibrėžiama trimis žodžiais: geriau, greičiau, pigiau. Rinkitės tas priemones ir metodus, kurie geriau, greičiau ir efektyviau bei su mažesnėmis sąnaudomis leidžia pasiekti Jūsų mokomojo dalyko tikslų.