Kiekvienas mūsų esame išbandę ar bent jau matę, kaip gali būti jungiamos LEGO kaladėlės. Šis, atrodo, elementarus Harryo Fisherio Page 1939 metais patentuotas išradimas tapo populiariu šių laikų vaikišku žaislu, gaminamu ne tik Danijoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Ar kada nors susimąstėte, kokia yra šių kaladėlių populiarumo ir sėkmės priežastis? Kodėl šis žaislas rekomenduojamas vaikų kūrybiškumo ugdymui? Atsakymas būtų paprastas – tai galimybė šį žaislą skaidyti moduliais ir juos panaudoti daug kartų. Kiekviena LEGO kaladėlė yra atskiras daiktas (modulis), pats savarankiškai tarsi ir neturintis praktiškai jokios vertės. Tačiau kiekvieną kartą šią kaladėlę sujungus su kita kaladėle, jos vertė paauga. Kuo didesnė kaladėlių įvairovė, pasirinkimas ir skaičius, tuo įstabesnius dalykus galime sukurti. Šie įstabūs dalykai kuriami panaudojant kaladėlių (modulių) tarpusavio sąveikas ir šias sąveikas kuriančių žmonių kūrybiškumą. „Tai sistema“ – sakytų sistemų teorijos šalininkas. O sistema – tai ne šiaip komponentų krūva. Mokslininkų nuomone, sistema – tai komponentų sankaupa, kurioje dėl komponentų sąveikos atsiranda naujų reiškinių, nebūdingų atskiram komponentui. Lygiai taip, kaip ir LEGO kaladėlių pasaulyje, kuriame kiekviena jų, net ir pati paprasčiausia, gali tapti namo, slibino, ateivio iš kitos planetos, automobilio ar kitokio kūrinio dalimi.

Taigi ką reiškia sąvokos „skaidymas moduliais“ ir „daugkartinis panaudojimas“? Pirmiausia turime pasakyti, kad žodis „modulis“ turi labai daug reikšmių. Kalbėdami apie SMP skaidymą moduliais, neturime supainioti jo su moduliniu mokymu ar kitais panašiais ugdymo erdvei būdingais dalykais. Lotyniškas žodis modulus reiškia mažą matavimo vienetą, mažesnį nei modus. Iš čia ir kyla modulio, kaip sudėtinės kažko didesnio dalies, samprata. Modulis sistemoje yra kaip centimetrai ar milimetrai metre, o skaidymas moduliais (arba moduliškumas) yra sistemos savybė, apibrėžianti, kiek sistema gali būti išskaidyta į tarpusavyje susijusius komponentus. Tikrai sistemai ir tikriems moduliams būdinga dar vieną savybė – daugkartinio panaudojimo galimybė. Galimybė sudaužyti stiklinį puodelį nerodo jo moduliškumo: ant grindų pažirusių šukių nepaversime nei nauju puodeliu, nei nauja vaza. Tikri moduliai turi būti lengvai išardomi ir vėl lengvai sujungiami į tokį pat ar kitokį objektą. Iš LEGO kaladėlių pastatytą žirafą galime lengvai išardyti ir vėl surinkti arba iš tų pačių kaladėlių pasidaryti, pvz., lėktuvą. Anot daugkartinį mokomųjų objektų panaudojimą tyrinėjančios mokslininkės Silvijos Sėrikovienės, SMP modulis (jis dar gali būti vadinamas mokomuoju objektu) yra maža, savarankiška skaitmeninio mokomojo turinio dalis, kurią galima sujungti ir vėl išskaidyti bei sudėti įvairiais būdais ir įvairiuose mokymosi kontekstuose. MO tvarkyti ir jungti į didesnius modulius (SMP) gali mokytojai, besimokantieji ar kas nors už mokymo įstaigos ribų, pvz., turinio kūrėjai ar skleidėjai.Kai kalbama apie ugdymo sistemas ir jų komponentus (modulius, mokomuosius objektus), labai dažnai pateikiamas kito žaidimo – dėlionės – pavyzdys. Dėlionė neabejotinai turi sistemos požymių – sudėję smulkias detales reikiama tvarka, gauname gražų piešinį ar net trimatį žaislą. Tačiau dėlionė iš esmės skiriasi nuo LEGO kaladėlių, šis skirtumas yra labai svarbus, kai kalbame apie SMP skaidymą moduliais ir daugkartinį jų panaudojamumą. Dėlionėje (panašiai kaip pramoniniame konvejeryje) kiekviena detalė turi savo apibrėžtą vietą ir gali būti panaudota tik toje vietoje ir tik taip, kaip yra numatę dėlionės kūrėjai. Dėlionės komponentai (moduliai) turi būti jungiami reikiama tvarka. Jei juos jungsime savo nuožiūra, nieko neišeis. Taigi dėlionė yra interaktyvus, bet ne kūrybiškas žaislas. Tai panašu į automobilių konstravimą konvejeriniu būdu, kai kūryba atiduota konstruktoriams, o prie konvejerio stovintis žmogus turi tiesiog padėti daiktą į reikiamą vietą. LEGO kaladėlės yra kitokios. Jos ne šiaip interaktyvios. Naudodami LEGO kaladėlių metaforą, prisiliečiame prie kūrybiško interaktyvumo. Tai reiškia, kad žaislo kūrėjai nepateikia instrukcijų, kaip sujungti komponentus (modulius), arba instrukcijos yra tik rekomendacinio pobūdžio. Modulių naudotojui paliekama galimybė būti kūrybišku, komponuoti modulius savo nuožiūra, kurti naujus, vaizduotės įkvėptus, netikėtus (kartais tik vienkartinius, vos iki kito išardymo egzistuojančius) produktus.

Modulinio SMP mokomojo turinio hierarchija pagal E. Duval, W. Hodgins. Šaltinis

Ką reiškia toks teorinis požiūris skaitmeninių mokymo priemonių kūrėjams ir naudotojams? Pradėkime nuo SMP kūrėjų. Kai kalbame apie skirtumus tarp apčiuopiamos tikrovės ir skaitmeninio pasaulio (virtualybės), neretai vartojame sąvokas „tolydusis“ ir „diskretusis“. Tolydžiaisiais dydžiais vadinami natūraliai neskaidomi į dalis dydžiai, turintys be galo daug reikšmių (jų skaičius bet kuriame intervale yra begalinis). Prisiminkime sudaužyto puodelio pavyzdį – kiekvieną šukę galime perskelti dar į kelias dalis, po to dar į kelias ir taip iki pavienių atomų, kuriuos galėsime skaidyti į elektronus, protonus ir kitas daleles. Panaši ir Šv. Augustino metafora apie laiką. Kas yra dabartis? Ši minutė, ši sekundė, ši mikrosekundė, nanosekundė…: „… jeigu kokį nors laiką galima pavadinti dabarties laiku, tai tik tokį, kurio negalima padalyti net į menkiausias daleles…“, teigė mąstytojas, galiausiai prieidamas išvados, kad dabarties (beje, kaip ir ateities bei praeities) nėra. Tuo tarpu diskretieji dydžiai yra kitokie: jie gali būti natūraliai suskaidyti į dalis, ir šių dalių (reikšmių) skaičius yra baigtinis (suskaičiuojamas). Tikrovė yra tolydi, o skaitmeninis pasaulis – diskretus. Juk bet kurį skaitmeninį objektą galime išskaidyti iki baigtinio vienetukų ir nuliukų, kurie sudaro dvejetainį kodą, skaičiaus.

Kuriant skaitmeninius produktus, diskretumo sąvoka įgyja daugiau prasmių nei vien dvejetainio kodo struktūra. Ar dar prisimenate, kuo skiriasi popieriuje atspausdinta ir skaitmeninė knygos? Kuo skiriasi jų skaitymas? Pirmoji yra tolydi (vientisa), skaitoma nuo pradžios iki galo, linijiniu būdu. Antroji – sudaryta iš komponentų (modulių), ji gali būti skaitoma ne linijiniu būdu (nuo pradžios iki pabaigos), o „šokinėjant“, naudojantis hyperjungtimis. Kad ji galėtų būti taip skaitoma, jos kūrėjas turi ją tokią suprojektuoti. Taigi SMP kūrėjas dar projektavimo fazėje turi pamatyti būsimą SMP ne kaip vientisą produktą, o kaip sistemą, sukonstruotą iš komponentų (modulių). SMP kūrėjas turi taikyti modulinio projektavimo metodą, kuris kompiuterijoje apibrėžiamas kaip projektavimo būdas, kai galutinis produktas skaidomas į smulkesnius modulius, iš kurių kiekvienas atskirai gali būti tobulinamas, testuojamas ir baigiamas kurti (iki visų modulių sujungimo į galutinį produktą). Kiekvienas modulis kuriamas atlikti konkrečią specifinę užduotį arba funkciją. Be to, kiekvienas modulis gali būti įtrauktas į vadinamąją modulių biblioteką – tokiu būdu užtikrinama galimybė naudoti bei pritaikyti juos kuriant įvairius kitus produktus. SMP kūrėjas turi pamatyti ne tik galutinį produktą (SMP, skirtą kuriam nors dalykui, kuriai nors klasei ar temai), bet ir pats išskaidyti jį dalimis, kurias kiti mokytojai daugkartiniu būdu galėtų naudoti konstruodami kitų klasių, pamokų ar net kitų dalykų temas. Naudodami LEGO kaladėlių metaforą, galime pasakyti, kad SMP kūrėjas projektavimo metu turi pamatyti ne tik gražų žaislinį automobilį, bet ir pats jį išskaidyti moduliais (kaladėlėmis), kurie galėtų būti naudojami sukonstruoti ir kitus žaislus (nebūtinai projektuojamą automobilį). Taigi SMP kūrėjas turi pažvelgti plačiau nei vien jo dėstomas dalykas ar vien mokykla, kurioje jis dirba. Jis turi pamatyti galimus tarpdalykinius ryšius (pavyzdžiui, galimybę istorijos dalyko SMP apie Amerikos atradimą modulius panaudoti geografijos pamokose). Žinoma, yra galimybių SMP skaidyti moduliais ir pačioje modulių bibliotekoje (informacinėje sistemoje), tai (kai kuriais atvejais) gali atlikti ir naudotojas. Tačiau skaidymas moduliais projektavimo metu yra naudingesnis tiek turinio, tiek ekonominiu požiūriais.

Kitas požiūris yra „iš kitos monitoriaus pusės“ – tai naudotojo požiūris. Neretai esame įpratę ieškoti galutinių, baigtinių produktų. Daugeliui iš mūsų labiau patinka „mašinėlės su vientisais, iš plastiko išlietais korpusais“. Pritaikęs galimybės skaidyti moduliais ir daugkartinio panaudojimo požiūrį naudotojas internete ieškos ne tiek galutinai išbaigtų SMP, kiek „LEGO kaladėlių“ iš kurių bandys pasistatyti „savo automobiliuką“ (konkretaus dalyko, konkrečiai klasei skirtos temos pamoką). Šios „kaladėlės“ potencialiai galės būti paimtos ne vien iš savo dalyko SMP lietuvių kalba, bet iš įvairiausių sistemų, aplinkų, mokomųjų modulių bibliotekų internete, ir sukomponuotos jos bus savo nuožiūra į naujus, vaizduotės įkvėptus, netikėtus skaitmeninius mokymosi produktus.

Taigi čia, kaip ir kitose skaitmeninių technologijų taikymo erdvėse, nedidelės permainos turi įvykti mūsų mąstyme, pasaulėžiūroje. O toliau reikia kai kurių „administracinių“ sprendimų ir priemonių. Kai kalbame apie SMP skaidymą moduliais ir daugkartinį panaudojamumą, iš tikro kalbame apie mažiausiai dvi modulio dalis: vidinę ir išorinę. Vidinėje yra SMP modulio turinys, struktūra ir kt., o išorinė užtikrina SMP modulio sąsajas su išore (kitais moduliais). Kaip iš LEGO kaladėlių galime pastatyti didžiulį namą? Juk kiekviena jų turi numatytas standartizuotas jungtis, kurios atitinka kitų kaladėlių jungtis. Tai leidžia vieną kaladėlę tvirtai susieti su kitomis. SMP erdvėje tokios jungtys gali būti įvairios, bet nuo jų priklauso, kiek kuri nors konkreti SMP dalis galės būti „daugkartinio naudojimo“ (iš esmės nuo to priklauso jos potenciali vertė). Literatūroje teigiama, kad svarbiausi modulio daugkartinio panaudojimo principai yra sąveikumas (modulį galima panaudoti įvairiose SMP ir SUA), lankstumas (modulis tinka įvairiose pedagoginėse situacijose) ir modifikavimo galimybės (modulis lengvai pritaikomas mokytojo ir mokinių poreikiams). Juk modulis (kaip ir LEGO kaladėlė) pats savaime vertės beveik neturi. Jis įgyja vertę tik tuomet, kai jungiamas su kitais moduliais, atitinka sprendžiamą problemą, naudotojas jį supranta ir panaudoja išspręsti problemą. Viena iš svarbių jungčių yra turinio kokybė. Kam reikalingas modulis, kurio turinys neįdomus ar net su dalykinėmis klaidomis? Po to – tinkamumas naudoti. Kaip veikia turinio požiūriu puikios, bet labai nepraktiškai, netinkamai naudotojui sukurtos SMP? Po to – turinio atitikimas mokytojo ir mokinių poreikiams, jo suprantamumas. Juk tangentams ir kotangentams skirtas modulis vargiai galės būti panaudotas istorijos pamokoje. O puikus modulis apie Antrąjį pasaulinį karą prancūzų kalba? Tema lyg ir gali būti tinkama Lietuvos mokykloje, bet kiek šis modulis bus suprantamas? Arba kiek 10 klasės fizikos modulis gali būti naudingas penktokams?

Galiausiai, yra standartizuoti apsikeitimo duomenimis formatai, įgalinantys lengvai perkelti modulius iš vienos SMP į kitą arba iš modulių konstruoti visiškai naujas SMP (kitaip sakant, užtikrinantys modulių sąveikumą). Tai techniniai dalykai (susiję su įvairiomis ženklinimo kalbomis), sukuriantys daug patogumų naudotojui. Pavyzdžiui, jei viena sistema leidžia eksportuoti, o kita gali priimti mokomuosius modulius kaip paketus SCORM (Sharable Content Object Reference Model) standartu, tai daugkartinis šių modulių panaudojimas bus tik „keli klavišų paspaudimai“. Tačiau tokį lengvą eksportą dar projektavimo etape turi numatyti SMP kūrėjai, nes kitaip daugkartinis panaudojimas neveiks. Kiti du keliai, kuriais kartais bandoma eiti (nenorint pasistengti projektavimo metu), nelabai tinka, kai kalbame apie daugkartinį panaudojimą. Vienas jų – labai griežtai standartizuotas mūsų jau aptartas „dėlionės kelias“, kuriame viskas iš anksto numatyta, visi moduliai turi savo vietą, o jų išorinės jungtys suprojektuotos taip, kad negalėtume modulių jungti kitaip nei numatė jų kūrėjai. Kitas kelias – be jokių standartų. Panašų vaizdą šiuo metu matome lietuviškame internete. Juk kiekvienam mokomajam dalykui, Google padedami, rasime gausybę medžiagos. Bet ji yra įvairiausių medijų, įvairiausiais formatais, dažnai nesuderinama tarpusavyje ir (jei norime ja pasinaudoti) reikalaujanti nemenkų darbo ir laiko sąnaudų. Ne mažiau svarbi yra modulių paieška bibliotekoje. Juk atrodytų, kad puiku turėti 100 000 000 vienetų dydžio mokomųjų modulių biblioteką, bet kokia iš jos nauda, jei joje negalėsi rasti mus dominančio modulio? Čia taip pat turi pasistengti SMP, jų modulių ir bibliotekų projektuotojai. Paprastai tai atliekama kiekvieną SMP ar jos modulį detaliai aprašant metaduomenimis, kurie ir padeda naudotojui surasti reikiamą informaciją bibliotekoje.

Galimybė SMP skaidyti moduliais ir daugkartinis jų panaudojimas ne tik didina mokymo turinio lankstumą, atveria galimybes naudotojų kūrybiškumui ar kuria atvirą ir žiniomis besikeičiančią bendruomenę, būdingą tinklaveikos visuomenei. Tai yra moduliškumo socialinis pjūvis. Ekonominiu požiūriu tai padeda taupyti lėšas, nes SMP kūrimas yra brangus, o jau sukurtų SMP modulių panaudojimas kitose, naujai kuriamose SMP šį procesą gerokai atpigina.

Literatūroje skiriamos kelios modulinės veiklos, kurios gali būti pritaikomos siekiant įgyvendinti daugkartinį SMP mokomojo turinio panaudojimą.

Modulių daugkartinio panaudojimo veiklos pagal M. Meyerį. Šaltinis

SMP skaidymas moduliais yra procesas, kurio metu didelis mokymosi išteklius (SMP) yra skaidomas į mažesnes dalis. Svarbu suprasti, kad skaidymas moduliais nėra skaidymas iš esmės (prisiminkime sudaužyto puoduko pavyzdį). Nors skaidymo moduliais metu ir sukuriamos atskiros, nedidukės SMP (buvusios didelės SMP moduliai), tačiau jos lieka susietos tarpusavyje sisteminio pobūdžio ryšiais. Buvęs didelis mokymosi išteklius „nepažyra šukėmis“. Tolesni daugkartiniam panaudojimui priskirtini veiksmai (modulių jungimas, atskyrimas, pakeitimas ir t.t.) galimi tik tuo atveju, jei SMP buvo suskaidyta taisyklingais moduliais. Beje, šiais tikslais galima panaudoti ir kai kurias specializuotas kompiuterines programas.

Taigi kaip SMP skaidyti moduliais, kad ši „nepažirtų šukėmis“, o sukurti moduliai galėtų būti naudojami daug kartų? Svarbiausi čia yra turinio ir technologinis aspektai. SMP skaidymo daugkartinio panaudojimo moduliais procesas yra sudarytas iš keleto etapų:

Kaip ir kitose ugdymo skaitmeninėse technologijose, SMP skaidant moduliais, labai svarbus dalyko specialisto ir IKT žinovo bendradarbiavimas. Modulis tiek turinio, tiek technologiniu požiūriais turi būti nepriklausomas, tačiau privalo turėti potencialias jungimo su kitais moduliais galimybes. Dėl bendradarbiavimo trūkumo turinio požiūriu nepriekaištingas modulis gali „strinti“ skirtingose technologinėse aplinkose, arba technologiniu požiūriu nepriekaištingas modulis gali būti netinkamas naudotojams dėl turinio ar vidinės struktūros.

Greta jau aptarto SMP skaidymo moduliais galimas dar vienas, ilesnis technologinis lygmuo, kuriame veiksmas atliekamas visiškai atsiribojus nuo turinio (tiksliau – nenaudojant jokio turinio). Tai SUA erdvė, kurioje SUA suprantama kaip vienokia ar kitokia vartotojams teikiama interneto paslauga (priemonė, įrankis), kuri taip pat gali būti skaidoma moduliais, o šie moduliai (kaip taikomosios kompiuterių programos) gali būti naudojami kurti kitas interneto paslaugas. Tačiau šis ekskursas į technologijas yra tik bendram probleminio lauko suvokimui. Toliau į jį nesigilinsime, nes šios metodikos dalies objektas yra SMP.

Sėkmingai išskaidę SMP moduliais, galime imtis tolesnių daugkartinio modulių panaudojimo veiksmų. Jei jau turime „visą krūvą LEGO kaladėlių“, tai ką nors iš jų sukonstruokime. Teorinėje literatūroje šio konstravimo taisyklių rinkiniai yra vadinami sudėtingu terminu – „mokomojo turinio komponavimo modeliais“. Jų yra labai įvairių, pvz.: NETg mokomųjų objektų modelis, Cisco daugkartinio panaudojimo mokomųjų objektų strategija, Learnativity fondo turinio modelis, PaKMaS modelis, Methodenlehre-Baukasten modelis, SCORM turinio modelis, Verberto ir Duvalio modelis ir kt. Kad suprastume, kaip jie veikia ir kuo jie gali būti naudingi, panagrinėkime vieną jų – Verberto ir Duvalio modelį. Šio modelio autoriai yra Liuveno universiteto (Belgija) mokslininkai Katrien Verbert, Joris Klerkxas, Michaelis Meire, Jehadas Najjaras ir Erikas Duvalis.

Verberto ir Duvalio mokomųjų modulių komponavimo modelis. Šaltinis

Modelio autorių nuomone, pagrindinė, mažiausia „statybos kaladėlė“ yra turinio fragmentai, kurie yra izoliuoti mokomojo turinio elementai (tekstai, vaizdo, garso siužetai, iliustracijos). Tačiau jie negali būti traktuojami kaip moduliai (mokomieji objektai), nes patys savaime nepritaikyti mokymui, tai yra tik žaliava iš kurios galime konstruoti modulius (turinio objektus, mokomuosius objektus). Turinio fragmentai į modulius gali būti konstruojami per valdymo veiklas. Jei turinio elementą įsivaizduosime kaip objektą (daiktavardį), tai valdymo veikla bus veiksmažodis, nurodantis, kokias veiklas naudotojas turi atlikti. Pavyzdžiui, jei turinio elementai yra filmas ir užduočių rinkinys, tai juos jungianti valdymo veikla bus maždaug tokia: „peržiūrėti filmą ir atlikti užduotis“. Šiuo atveju užduotys ir filmas savaime neatlieka mokymo funkcijų, tačiau sujungti valdymo veikla jie tampa mokomojo turinio moduliu (mokomuoju objektu).

Moduliai į naujas SMP konstruojami per mokomuosius tikslus. Jei žinosime, ko siekiame, tuomet galėsime nesunkiai atsirinkti mums reikalingus modulius ir sujungti juos į SMP tokia tvarka, kokia bus efektyviausia siekiant mokomojo tikslo. Beje, nepamirškime LEGO – tas pats modulis gali būti kelių skirtingų SMP dalimi.

Jau buvo užsiminta, kad sėkmingam SMP skaidymui moduliais ir modulių daugkartiniam panaudojimui reikia nedidelių permainų mūsų mąstyme. Jei norėtume vienu sakiniu apibendrinti, kokių kompetencijų reikia norint skaidyti SMP moduliais ir šiuos modulius naudoti daugybę kartų, tai būtų gebėjimas perjungti savo mąstymą iš „tolydaus“ režimo į „diskretų“. Tinklaveikos visuomenėje sėkmingas IKT suteikiamų galimybių panaudojimas reikalauja specifinių kompetencijų, kurios apibendrintai gali būti vadinamos „skaitmeniniu raštingumu“. Internete rasime daug skaitmeninio raštingumo apibrėžimų, tačiau bene aiškiausiai šiuos aspektus išvardijo Douglas A. J. Belshaw savo daktaro disertacijoje „What is ‘digital literacy’? A Pragmatic investigation“ 2012 metais. Taigi svarbiausi skaitmeninio raštingumo elementai yra:

Kokios gi kompetencijos gali būti ugdomos pritaikius daugkartinį modulių (mokomųjų objektų) panaudojimą? Atsakymą į šį klausimą galima rasti ankstesniuose šios metodikos teoriniuose skyriuose. Jau ne kartą esame aptarę skaitmeninių technologijų reikšmę ugdymui – prisiminkite metaforą apie kastuvą ir ekskavatorių. Daugkartinis modulių naudojimas, kaip ir visos skaitmeninės IKT, yra tik viena iš priemonių, padedanti siekti bendrųjų ugdymo tikslų ir ugdyti tinklaveikos visuomenei būtinas kompetencijas.