Mišraus mokymo koncepcija formuojasi diskusijose tarp SMP ir SUA taikymo „gerbėjų“ ir „tradicionalistų“, kurie kritiškai ir atsargiai vertina SMP ir SUA. Mėlynajame ringo kampe būtų radikalus mokymąsis, pagal kurį visas ugdymo procesas vyksta nuotoliniu būdu, virtualioje erdvėje ir virtualiomis priemonėmis, nenaudojant tiesioginio (angl. face-to-face) mokytojo ar dėstytojo ir mokinio ar studento kontakto. Raudonajame ringo kampe būtų tradicinis mokymas klasėje, nenaudojant ar tik fragmentiškai (nereikšmingai) naudojant SMP. Nors daliai diskusijos dalyvių toks požiūrių susikirtimas gali atrodyti svarbus ar net lemtingas, tačiau prisimenant M. McLuhano idėją apie senųjų ir naujųjų medijų sąveiką atrodo, kad kova neįvyks. Tiesa turėtų būti ten, kur yra mišrus (suderintas, hibridinis) mokymasis (angl. blended learning, mixed learning, hybrid learning). Pagal klasikinį apibrėžimą tai mokymo metodas, apimantis užduotis klasėje ir mokymąsi elektroninėje erdvėje. Žvelgiant plačiau, šiuo metodu siekiama maksimaliai panaudoti „abiejų ringo kampų“ (nuotolinio e-mokymosi ir mokymo klasėje) privalumus ir kiek galima labiau eliminuoti abiejų šių metodų trūkumus. Pasak mišrų mokymąsi tyrinėjančių Kalgario universiteto mokslininkų D. Randy Garrison ir Norman D. Vaughan, tai mokymasis, kuriame

„…optimaliai integruoti pagrindiniai mokymo klasėje (face-to-face) verbalinės komunikacijos ir tinklo (online) rašytinės komunikacijos principai, kuomet kiekvieno jų stiprybės formuoja unikalią mokymosi patirtį, atitinka mokymosi kontekstą ir tikslus…

Toks gali būti pagrindinis trumpas ir konkretus mišraus mokymosi apibrėžimas. Kaip ir dauguma naujovių, mišrus mokymasis gali būti apibrėžiamas ir kitaip. Galime tik pasikartoti, kad humanitariniuose ir socialiniuose moksluose gražiausias dalykas yra diskusija. Dažnas mokslininkas ar organizacija, kurie imasi mišraus mokymosi tyrimų ar praktinio įgyvendinimo, laiko savo pareiga apsibrėžti veiklos erdvę. Kalbėdami apie mišrų mokymąsį vieni autoriai išryškina SMP taikymo tradiciniame mokyme aspektus (ypač populiarus jų tarpe požiūris, pagal kurį teorinės žinios gali būti įgyjamos e-mokymų būdu, o praktiniai gebėjimai – klasėje ar laboratorijoje), kitiems svarbiau SUA ir tradicinių metodų derinimas, dar kiti akcentuoja skirtingų konceptualių pedagoginių požiūrių kombinaciją (nepriklausomai nuo ugdymo priemonių ir technologijų) ar skirtingų technologinių ugdymo sprendimų ar mokymosi stilių tarpusavio suderinamumą.

Amerikiečių korporacijos Blackboard Inc. nuomone, perspektyviausia šiuos apibrėžimus modeliuoti pagal e-mokymosi ir tradicinio mokymosi klasėje sąveikos lygmenis:

JAV mokslininkai I. Elaine Allen, Jeff Seaman ir Richard Garrett patikslina, kad mišriu mokymusi galima vadinti tokį tradicinio ir e-mokymosi derinimo būdą, kai virtualus (online) mokymasis sudaro ne mažiau kaip 30 ir ne daugiau kaip 79 procentus kurso turinio ir veiklų. Jų nuomone, paprastai didžioji tokio kurso medžiagos dalis pateikiama virtualioje erdvėje, o ugdymo procesas įgyvendinamas derinant virtualius ir face-to-face susitikimus.

Kodėl mišrus mokymas rekomenduojamas tinklaveikos visuomenei? Ieškodami atsakymų į šį klausimą turėtume grįžti prie argumentacijos, kuri jau buvo išdėstyta II šios teorinės dalies skyriuje, aptariant skaitmeninio turinio naudojimo naudą ir įtaką mokinių motyvacijai. Tai iš esmės tas pats – visa, kas apibūdina SMP ir SUA taikymo privalumus, tinka ir mišriam mokymui. Tad šioje vietoje tik sudėsime akcentus ties kai kuriais argumentais.

Pirmasis jų – labai paprastas – visas mūsų gyvenimas de facto jau yra mišrus: dalį pinigų išsigryniname ir išleidžiame banknotais bei monetomis, o dalį kortele – (elektroniniu būdu); kai ką perkame parduotuvėje (face-to-face), o kai ką įsigyjame internetu; ištaisę popierinius pratybų sąsiuvinius, pažymius suvedame į elektroninį dienyną… Kodėl verslas imasi „mišrios“ taktikos? Labai paprasta – tai taupo pinigus ir kuria geresnes paslaugas vartotojams. Ar atsimenate „trilypę sąjungą“: geriau, pigiau, greičiau? Gal mišraus mokymosi ekonominiai aspektai gali tapti savotišku sprendimu nuolat lėšų stokojančiam viešajam sektoriui? O ar atsimenate M. Lindstromą ir jo „asmeninio pasirinkimo kartą“? Tikra tiesa, pasaulis yra tapęs kur kas įvairesnis nei buvo „konvejerių laikais“. Mokyklai ir mokytojui darosi vis sunkiau matuoti visus mokinius vienu matu. Skaitmeninės technologijos, jų taikymas tradiciniame ugdyme sukuria kur kas didesnes turinio, namų darbų, metodų ir kt. diferencijavimo galimybes. Jei eisime dar toliau – ar dar atsimenate M. Prensky ir jo „skaitmeninio pasaulio čiabuvius“? Tinklaveikos visuomenės Y ir Z kartos ir yra tokie čiabuviai. Jei norime susikalbėti su kitos tautos žmogumi, turime išmokti jo kalbos arba išmokyti jį savo kalbos. Toks ir yra mišrus mokymasis – erdvė, kurioje susiliečia tradicinės pamokos klasėje ir IKT grįstas ugdymas. Įgyvendindami šį metodą X kartos mokytojai turi pramokti Y ir Z kartų kalbos, turi perprasti „skaitmeninio pasaulio“ logiką, įgyti kompiuterinio raštingumo, kitokių informacinių gebėjimų, patobulinti savo informacinę elgseną. Kita vertus, mišriame mokyme Y ir Z kartos „prisiliečia prie tikrovės“, turi išmokti savo, skaitmeninėje erdvėje įgytus įgūdžius, informacinę elgseną pritaikyti realiame pasaulyje. Kitaip sakant, išmokti „tikrovės raštingumo“. Ar ne toks yra ugdymo sistemos tikslas – parengti jauną žmogų savarankiškam gyvenimui?

Tokiu būdu mišrus mokymasis yra „kartų kompromisas“ kartų sąveika, kurios metu pasikeičiama įgūdžiais, žiniomis, ir dėl laimi visi. Kiekvienos skirtingos kartos žmonės tampa turtingesniais. Kodėl tai įvyksta ne visada? Kodėl mums sunku pajusti mišraus mokymo galią? Vieno atsakymo čia nėra. Kad mišrus mokymas taptų stipriu įrankiu, turime peržengti kai kurias ribas. Viena jų – aiškiai komunikacinė. Jau ne kartą užsiminta, kad industrinėje visuomenėje buvo įprasta, kad mokytojas ar dėstytojas žino viską, o mokinys ar studentas – nieko. Taigi vienas jų yra „ekspertas“, o kitas – „tuščia lenta“. Tai skatina vienakryptę komunikaciją, kai mokytojas ar dėstytojas stengiasi perduoti savo žinias, gebėjimus, patirtis „jų stokojantiems“. X, Y ir Z kartų koegzistavimas viename laike sukūrė visiškai kitokią situaciją. Dabar X kartai priklausantis mokytojas turi žinių, kompetencijų, patirties, kurių neabejotinai neturi jo mokiniai. Tačiau Y ir Z kartoms priklausantys mokiniai taip pat turi daug „skaitmeninio pasaulio“ žinių, kompetencijų ir patirties, kurių neturi [ir kurių reikia] jų mokytojui. Tokioje situacijoje vienakryptė komunikacija tampa neįmanoma, nes klasėje susitinka vienas „ekspertas neišmanėlis“ su kitais „ekspertais neišmanėliais“. Siekdami laimėjimo jie turi bendradarbiauti. Ir mokytojas, ir mokinys turi savo tikslus ir interesus. Galima kiekvienam siekti savo interesų atskirai, konkuruojant su visais kitais arba galima bendradarbiauti. Ar atsimenate kino filmą „Nuostabus protas“? Johnas Forbesas Nashas savo disertacijoje dar 1950 metais įrodė, kad žaidimo dalyvių bendra laimėjimų suma bendradarbiaujant yra kur kas didesnė nei konkuruojant „kiekvienas už save“ būdu. Šis daugiakryptės komunikacijos ir partnerystės barjeras yra sunkiausias, kurį turime peržengti, o mišrus mokymasis yra puikus įrankis šio barjero įveikimui. Be to, IKT sukuria ne tik didesnes mokytojo ir mokinių bendradarbiavimo galimybes. IKT padedami mokytojai profesinės bendruomenės viduje gali kur kas lengviau keistis savo medžiaga, pasiekimais ar patirtimi – panašiai kaip socialiniuose tinkluose ar Vikipedijoje…

Jei jau pavyko įveikti šį barjerą, galime žengti dar toliau. Logiška mišraus mokymosi išraiška yra dalyvaujamasis ugdymas. Dalyvaujamasis ugdymas gali būti apibrėžiamas per vartotojų bendruomenės (mokyklos atveju – mokinių) įsijungimą į galutinio produkto sukūrimą. Jei ugdymą suprasime kaip: „…veiklą, kurios tikslas visokeriopai tobulinti asmenį <...> siekti, kad jis normaliai jaustųsi visuomenėje, kurioje gyvena…“, tuomet dalyvavimas ir bus apibrėžiamas per mokinių įsitraukimą į šią veiklą, siekiant sukurti pridedamąją vertę (ugdymo atveju – visokeriopą asmens tobulėjimą). Žinoma, nei šio skyriaus autorius, nei Jūs, šio skyriaus skaitytojai, turbūt nesitikime, kad vos ištarus žodį „dalyvavimas“, klasėje įvyks perversmas ir prasidės mišrus mokymasis dalyvaujamuoju būdu. JAV dalyvaujamojo muziejaus tyrinėtoja Nina Simon išskiria kelis dalyvavimo lygius. Anot mokslininkės, apie penktadalis žmonių vis tiek lieka pasyviais, neįsijungiančiais į dalyvavimo procesą. Antrojo lygmens grupė – stebėtojai – yra gausiausia. Jie aktyviai naudojasi kitų „kolegų“ dalyvavimo metu sukurtais „vaisiais“. Trečiasis lygmuo – „prisijungusieji“. Tokie žmonės sukuria savo profilius socialiniuose tinkluose, gali parašyti vieną ar kitą komentarą, fragmentiškai dalyvauti diskusijose. Toliau turime „kolekcionuotojus“, aktyviai renkančius ir apdorojančius juos dominantį turinį, kuriančius „įdomybių rinkinius“ savo kompiuteriuose ar užrašų sąsiuviniuose. Taip, tai individualizuoti rinkiniai, bet jais galima puikiai dalintis ir su kitais (juk kam nors tikrai bus naudinga). Sekantis lygmuo – „kritikai“ – aktyviai recenzuojantys, pasisakantys, komentuojantys, kritikuojantys, analizuojantys kitų sukurtą turinį. Tinklaveikos žmogaus galima paklausti: ar komentaras gali būti toks pat naudingas, kaip ir straipsnis? Kai kada – tikrai taip…. Pagaliau, aukščiausioji dalyvaujančiųjų grupė – kūrėjai. Šie žmonės kuria turinį, įkelia fotografijas, vaizdo siužetus, rengia ir pildo tekstus. Ninos Simon nuomone, tokių yra maždaug ketvirtadalis, taigi – jei žiūrėsime optimistiškai – daugiau nei visiškai pasyvių… Be to kiekvienas asmuo (mūsų atveju – mokinys), priklausomai nuo daugelio aplinkybių, gali vienu metu turėti kelis vaidmenis, pavyzdžiui, būti „kritikas“ ir „kūrėjas“ arba „kolekcionuotojas“, „kritikas“ ir „kūrėjas“… Panašiai dalyvavimo lygmenis apibrėžia ir Rossas Mayfeldas. Rosso Mayfeldo dalyvavimo lygmenys pateikiami iliustracijoje.

Dalyvavimo socialiniuose tinkluose lygmenys pagal Rossą Mayfeldą. Šaltinis

Toliau R. Mayfeldas pastebi, kad aukštas dalyvavimo lygmuo neabejotinai sukuria kur kas didesnę pridedamąją vertę. Kur kas įdomiau, kaip šie skirtingai dalyvaujantys žmonės bendradarbiauja. Juk „…Vikipedijoje maždaug 0,5 procento vartotojų yra sukūrę kone 50 procentų turinio…“.

Kaip ir kiekviena veikla, mišrus mokymasis nėra panacėja nuo visų ligų. Kaip ir daugelyje kitų IKT taikymo erdvių, čia mes susiduriame su bendraisiais skaitmeninių IKT taikymo privalumais ir trūkumais. Kaip ir kitose su mišriu mokymusi susijusiose erdvėse, čia turime gausybę įvairių autorių nuomonių, pasiskirsčiusių į mišraus mokymosi „gerbėjų“ ir „priešininkų“ stovyklas. Pabandėme „suvesti“ priešininkus į vieną lentelę ir atiduoti ją jūsų patirčiai. Šio teksto autorius yra mišraus mokymosi šalininkų gretose. Gal dėl to privalumų pateikiama daugiau nei trūkumų. Tačiau galime neabejoti, kad kiekvienas Jūsų, pabandęs mišrų mokymąsi, turėsite ką išbraukti ir ką pridėti šioje lentelėje – juk kiekvieno mūsų patirtis yra skirtinga. Tuo galime tik pasidžiaugti.

Turbūt jau supratote, kad skaitmeninių IKT naudojimas ugdyme yra pagrindinis mišraus mokymosi elementas. Technologijas jau aptarėme I šios teorinės dalies skyriuje. Čia tik galima pakartoti esminę tezę – technologijų naudojimas ugdyme negali būti laikomas tikslu – tai tik priemonė, padedanti „…visokeriopai tobulinti asmenį…“. Bet kaip tai atlikti praktiškai? Kaip pritaikyti technologijas ugdymui, kokius naudoti mišraus mokymosi sprendimus, kaip mišriame mokymesi derinti turinį ir metodus, mokytojo ir mokinių kompetencijas? Vieno recepto turbūt nebus niekada. Mišrus mokymasis yra santykinai naujas dalykas. Mokslininkai apie tai diskutuoja ir diskutuos. Įvairios tyrėjų grupės siūlo savus modelius ir sprendimus. Čia pateiksime vieną jų – 2012 metais JAV tyrėjų Heather Staker ir Michael B. Horn aprašytą modelį. Jis tikrai nėra vienintelis ar geriausias (ką reiškia „geriausias“ humanitariniuose ir socialiniuose moksluose?). Todėl tikiu, kad modelio pateikimas čia netaps įpareigojimu skaitytojams. Neabejotina, kad būsite aktyvūs ir kūrybingi, rasite kitų, jums labiau tinkančių ar patys sukursite savus modeliu.

Pagal Heather Staker ir Michael B. Horn, galime skirti keturis pagrindinius mišraus mokymosi modelius:

Kiekvieno iš mišraus mokymosi modelių specifika reikalauja skirtingo metodų „rinkinio“. Tai, neabejotinai, priklauso ir nuo tradicinio bei e-mokymosi santykio konkrečiame dalyke ar pamokoje. Vienais atvejais gali būti intensyviau išnaudojami e-mokymosi metodai, kitais – tradiciniai.

Skillsoft Learning mokymų direktoriaus Dorman Woodall 2012 metais parengtose rekomendacijose mišraus mokymosi metodai skirstomi į sinchroninius (visi mokiniai ir mokytojas dirba kartu) ir asinchroninius (mokytojas mokinius konsultuoja individualiai ar mokiniai vienas su kitu dirba individualiai). Mišriame mokymesi gali būti naudojami du sinchroniniai metodai – tradicinis face-to-face darbas klasėje ir virtuali klasė. Sinchroniniams metodams taip pat priskiriamos virtualios laboratorijos realiame laike (pavyzdžiui, visi mokiniai vienu metu stebi atliekamą eksperimentą), nuotolinės vaizdo paskaitos realiame laike (su galimybe užduoti klausimus pranešėjui) ir interaktyvios diskusijos realiame laike (vienu metu dalyvauja visi ar dauguma klasės mokinių). Asinchroniniams metodams priskiriama: mokymosi medžiagos, patarimų ir mokymosi instrukcijų talpinimas internete, individualus face-to-face konsultavimas, individualios užduotys, individualus konsultavimas virtualioje erdvėje, fokusuotos diskusijos (kuomet dalyvauja tik keli klasės mokiniai), įvairūs virtualūs ir realiame pasaulyje vykstantys praktiniai darbai, kurių užduotys atliekamos individualiai, individualios apklausos (testavimas).

Lietuviškojo Virtualaus moksleivių universiteto svetainėje pateikiame „Mišraus mokymosi taikymo bendrojo lavinimo mokykloje modelio apraše“ rekomenduojami šie mokymosi metodai:

Mišraus mokymosi metodai pagal Caroline Gray. Šaltinis

Ko galima palinkėti mokytojui, kuris nusprendė taikyti mišrų mokymąsi? Pirmiausia reikia įvertinti aplinką: mokyklą, mokinius, mokomąjį dalyką. Ar yra pakankamas potencialas? Ar netrūksta mokymui reikalingos infrastruktūros? Ar pakanka SMP ir SUA? Koks mokinių kompiuterinis raštingumas? Esant reikiamam potencialui verta pereiti prie savęs. Kaip suprantu IKT naudojimą savo dalyko pamokose? Kiek suvokiu mišrų mokymąsi? Ar turiu pakankamą kompiuterinį raštingumą? Iš pirmo karto gali nepavykti teigiamai atsakyti į šiuos klausimus. Taikant IKT, šiais laikais X karta pasmerkta susidurti su įvairiomis baimėmis ir sunkumais. Nereikia išsigąsti, nereikia bijoti… Prisiminkime – vienas svarbiausių tinklaveikos visuomenės požymių yra poreikis mokytis ir lavintis visą gyvenimą.