Praėjusio amžiaus paskutiniai dešimtmečiai ir naujojo, XXI amžiaus, pradžia yra paženklinti gausiomis permainomis. Svarbiausia jų – į mūsų gyvenimą įsiveržė kompiuteriai. Kadaise (vos prieš 50 metų) buvusi kelių spintų dydžio ir vandeniu iš fontano aušinama mašina tapo tokia mažutė, kad net tilpo ant rašomojo stalo, o vėliau – ir į kišenę. Beje, ir kompiuterio kaina pasidarė tokia, kad jį gali įsigyti ne vien JAV Gynybos departamentas, bet ir paprastas vartotojas. Tuo pat metu buvo suprasta, kad du bendradarbiaujantys kompiuteriai yra geriau nei vienas, o trys – geriau nei du. Taip atsirado kompiuterių tinklai, o vėliau – tarptautinis tinklas – internetas. Štai tada viskas ir prasidėjo…

Bandydami pažvelgti į XX amžiaus ir XXI amžiaus sandūroje įvykusias permainas, galime pastebėti, kad jos yra kažkuo panašios į tai, ką europiečiai patyrė XV–XIX amžiais, kai iro nuo priešistorės žinoma, žemės ūkio gamyba grįsta agrarinė visuomenė ir formavosi nauja, pramonine gamyba grįsta industrinė visuomenė. XVIII amžiaus pabaigoje sukurta garo mašina davė startą gamybos technologizavimui. Fabrikuose rankų darbą pakeitė mašinos. O kiek tam buvo priešintasi? Prisiminkime, ko vertas vien angliškasis luditų judėjimas. O ar pamenate diskusijas, kokį pavojų sukelia automobiliai, arba reikalavimą, kad automobiliui važiuojant mieste priešais jį turi eiti žmogus su raudona vėliavėle?

Šie pasikeitimai (perėjimas iš agrarinės į industrinę visuomenę), užtrukę daugiau nei 400 metų, paveikė visus Europos ir pasaulio socialinius, ekonominius, politinius, kultūrinius procesus. Šiuo metu vyksta perėjimas iš pramoninės (industrinės) į tinklaveikos visuomenę. Mechaninėmis mašinomis paremtas technologijas keičia tinkliškai organizuotos skaitmeninės technologijos, visuomenės gerovės pagrindu tampa informacijos valdymas, žinių kūrimas, keitimasis jomis, jų naudojimas, o hierarchinė visuomenės organizacija virsta tinklinėmis struktūromis.

Mums šios permainos yra kur kas didesnis iššūkis nei mūsų priešindustrinės visuomenės protėviams. Perėjimas nuo mechaninių mašinų prie skaitmeninių kompiuterių užtruko vos keliasdešimt metų – trumpiau nei žmogaus gyvenimas. Tai reiškia, kad dauguma mūsų, pradėję gyvenimą ir profesinę veiklą be kompiuterio, turėjome skubiai persiorientuoti. Be to, Lietuvoje gyvenantiems žmonėms iššūkis buvo dar didesnis, nes čia kone per dvi ar tris gyventojų kartas iš esmės pasikeitė trys visuomenės. Tarpukario Lietuva tebebuvo agrarinis kraštas, industrinės visuomenės požymių radosi sovietmečiu (tikra industrinė visuomenė įmanoma tik laisvos rinkos aplinkoje), o po 1990 metų patyrėme ne tik audringą „laukinį“ kapitalizmą, bet ir spėjome įšokti į tinklaveikos traukinį. Keblumų kilo ir dėl to, kad iš tiksliųjų mokslų atėjusios skaitmeninės technologijos ir jomis paremti metodai ne vienam humanitarui ar socialinių mokslų išsilavinimą įgijusiajam atrodė baisūs, pavojingi ir visiškai nereikalingi. Daugelis mūsų buvo (kai kas tebesame) nepatenkinti, pykstame, nenorime mokytis dirbti kompiuteriu, tačiau naujojo skaitmeninių mašinų laužytojų judėjimo nesukūrėme. O ir priešintis – yra beprasmiška. Norime to ar ne, kompiuteris jau tapo neatskiriama bet kurio biuro, mokyklos, mokslo institucijos ar namų „interjero detale” lygiai taip pat, kaip kažkada garvežiai, automobiliai, radijas ar televizorius.

Stebėdami skaitmeninių technologijų plitimą pasaulyje galime susekti kai kurias įdomias tendencijas. Dauguma kompiuterizavimo teoretikų mąsto taip, kaip mąstė industrinės visuomenės žmonės. Jiems kompiuteris – tik dar viena nauja mašina, padidinanti gamybą. Todėl neretai yra akcentuojami „grynieji“ technologiniai aspektai, mažiau dėmesio kreipiant socialiniams informacinių ir komunikacinių technologijų (IKT) poveikio aspektams. Toks požiūris (technologijų išaukštinimas) nepakankamai tiksliai atspindi pastarajame dešimtmetyje įvykusius tikrovės pokyčius ir gali tapti netikslių bei neteisingų strateginio ar taktinio pobūdžio sprendimų, nesėkmingų metodikų bei projektų priežastimi. IKT taikymo mokykloje problematika neretai taip pat suvokiama paviršutiniškai, o IKT edukaciniai projektai traktuojami kaip būdas paimti atitinkamą projektinių lėšų dalį, nenaudojant naujausių mokslinių tyrimų rezultatų, nesigilinant į tinklaveikos visuomenės, kartų teorijos specifiką, nebendradarbiaujant, vadovaujantis uždaru instituciniu požiūriu ar net didinant institucinį uždarumą, o neretai – visiškai nesuvokiant IKT taikymo ugdymo procese tikslų, esmės, galimybių ir grėsmių. Todėl neretai dalis projektų, anot Švedijos nacionalinio archyvo direktoriaus Jonaso Palmo, virsta „juodosiomis bedugnėmis“: suryja daug lėšų ir neduoda lauktų rezultatų.

Mokykla 2000 metais. Dailininko Villemardo meninė vizija., Atvirukas, 1910 m., Prancūzija

Kita, plačiau žvelgiančių mokslininkų stovykla pastebi, kad kompiuterių plitimas yra svarbus ne vien technologiniu aspektu. XXI amžiaus pradžioje pastebėta, kad kompiuterių ir interneto plitimas paskatino pokyčius visuomenėje. Pokyčiams ir naujai visuomenei apibūdinti pradėta vartoti daug skirtingų ir sudėtingų sąvokų: „informacinė visuomenė“, „žinių visuomenė“, „tinklaveikos visuomenė“. Pastaroji sąvoka, sukurta ispanų kilmės JAV sociologo Manuelio Castellso, buvo labai taikli ir plačiai prigijo. Ji apima viską: ir kompiuterius, ir kompiuterių tinklus, ir visuomenę, ir konkrečių tos visuomenės narių elgseną prie kompiuterio (ir ne vien). Naujai besiformuojančioje kompiuterininkų ir internautų visuomenėje pasidarė labai svarbu mokėti tinkamai naudotis kompiuteriu ir tinklu. Net potencialiems XXI a. „luditams“ tapo gėda prisipažinti, kad nežino, kuo skiriasi skleistuvas, skaitlys ir skaitytuvas, ką reiškia santrumpa MS, arba kad „Apple Store“ – ne vaisių parduotuvė.

Taigi galvodami apie technologijų taikymą ugdymo procese, turime atkreipti dėmesį ne tiek į technologinį aspektą – nors naujos priemonės edukaciniams tikslams įgyvendinti yra tikrai puiku, tačiau kur kas svarbesnis yra socialinis aspektas – pasikeitus visuomenės poreikiams, pasikeičia ir informacinė elgsena. Toks požiūris leidžia konstruoti kiek kitokią, mažiau technologizuotą priežasčių grandinę, kurioje pradžios taškas yra IKT plėtra, toliau eina IKT paveikta pasikeitusi visuomenė (tinklaveikos visuomenė) ir naujoviško ugdymo poreikis šiai pasikeitusiai tinklaveikos visuomenei.

Laikantis šio platesnio požiūrio ir rūpinantis skaitmeninių priemonių panaudojimu ugdyme, ypač svarbi vieta tenka pasaulyje atliekamų mokslinių tyrimų rezultatų (apie tinklaveikos visuomenę, skirtingas kartas, globalaus ir lokalaus pasaulių santykį, komunikacijos ir informacijos teorijų bei IKT reikšmę visuomenei ir pan.) supratimui. Rytų išmintis teigia, kad teorija ir praktika yra du to paties vežimo ratai. Manome, kad mūsų „skaitmeninės edukacijos“ vežimas stringa dėl nepakankamo šių veiklų teorinio lauko išmanymo, todėl stengsimės šį trūkumą kompensuoti, šiame „Skaitmeninių mokymo priemonių naudojimo metodikos“ leidinyje pateikdami teorinę medžiagą.

Kalbant bendrai, šios metodikos tikslas yra paskatinti mokytojus tikslingai naudoti IKT įvairių dalykų pamokose. Taigi tiek metodikos autoriai, tiek metodikos kūrėjai (UAB „Spora“), tiek projekto „Ugdymo turinio naujovių sklaidos modelis“ vykdytojai (Ugdymo plėtotės centras) tikisi, kad ši metodika paskatins kuo daugiau mokytojų naudoti ne tik projekto metu sukurtas skaitmenines mokymo priemones, bet ir pažvelgti plačiau – kuo daugiau ir kuo efektyviau išnaudoti ugdyme IKT teikiamas galimybes. Metodikos tikslas yra ir savotiškos pasaulėžiūros, kitokio mąstymo būdo (jis kartais vadinamas angliškai computational thinking – kompiuteriniu mąstymu arba network thinking – tinklaveikos mąstymu) formavimas. Šis, iš pirmo žvilgsnio paprastas tikslas iš tikrųjų yra sudėtingas. Efektyvus skaitmeninių mokymo priemonių kūrimas ir panaudojimas ugdyme galimas tik taip vadinamojoje tarpdalykinėje erdvėje glaudžiai bendradarbiaujant dalyko mokytojui ir IT specialistui. Tai reiškia, kad dalykininkas turi turėti užtektinai IKT gebėjimų, o IKT profesionalas privalo suvokti konkretų dalyką (tą, kuriam kuriamos skaitmeninės mokymo priemonės ar metodika) ir nacionalinės ugdymo sistemos specifiką.

Šios metodikos pagrindinis tikslinis objektas yra projekto „Ugdymo turinio naujovių sklaidos modelis“ metu sukurtų skaitmeninių mokymo priemonių (ir ne vien jų) panaudojimas. Kaip jau minėta, norime pažvelgti kiek plačiau, paskatinti mokytojus tiesiog ieškoti, naudoti, kurti ir kitas skaitmenines mokymo priemones. Nemažai jų, sukurtų ne šio projekto erdvėje, yra pateikta Ugdymo plėtotės centro tinklalapyje. Dar daugiau jų galima rasti tiesiog internete. Beje, nereikia bijoti kurti jas ir patiems. Neabejojame, kad dauguma Jūsų esate puikūs ir kūrybingi profesionalai. Kartais mintyse tereikia vieno nedidelio pokyčio, kuris glaudžiai siejasi su jau minėtu tinklaveikos mąstymu. Dauguma žmonių, ypač vyresnio amžiaus, yra išugdyti knygos kultūros, būdingos industrinei visuomenei. Tai yra puiku, bet kartu tai nulemia specifinį mąstymo būdą. Tada atrodo, kad knygas, mokymo priemones, straipsnius, metodus ir kt. kuria kažkokie aukščiau mūsų esantys „antgamtiški” autoriai, rašytojai ar ekspertai. Ką jau čia gali nedidelės mokyklos mokytojas… Kita vertus, kiekviena knyga yra baigtinis vieno ar kelių autorių produktas. Juk negalime savavališkai perrašyti Justino Marcinkevičiaus „Katedros” epilogo – taip mus stabdo knygos kultūrai būdingas mąstymas. Tačiau kažkur smegenų ar širdies gilumoje kirbantis tinklaveikos paskatintas mąstymas sako kitaip – vienas svarbiausiųjų skaitmeninės kultūros bruožų yra atvirumas. Jis labai gražiai apibendrintas taip vadinamojo „atvirojo kodo” filosofijoje, kai kūrėjas dovanoja savo kūrinį bendruomenei, kad visi galėtų naudotis kūrėjo veiklos rezultatais, juos tobulinti, perdirbti; nesvarbu, kokiu tikslu: asmeniniu ar susijusiu su organizacija, nesiekiant ar siekiant pelno. Tai reiškia, kad nei vienas skaitmeninis produktas (o skaitmeninės mokymo priemonės yra kaip tik tokios) niekada negali būti laikomas visiškai baigtu – viskas taip, kaip programinėje įrangoje – į gyvenimą paleidus 1.0 programos versiją, iškart pradedama dirbti prie jos tobulinimo, rengiama versija 1.1, po to 1.2, 1.3 ir t.t., nebent nusprendžiama savo kuriamą produktą „numarinti”. Kitas svarbus tinklaveikos mąstymo elementas yra daugiaautorystės supratimas. Tai reiškia, kad skaitmeninės mokymo priemonės autoriumi, kūrėju gali būti kiekvienas. Tačiau tai taip pat reiškia, kad MANO VARDAS nebebus taip išaukštintas, kaip tai būtų įvykę „knygos epochoje”. Kaip išdidžiai skamba: „jis parašė knygą” ir kaip menkai atrodo: „jis rašo Vikipedijoje”. Kažkuo panašu į tai, ką mes vadiname „liaudies kūryba”. Kas įvardins pasakos „Vilkas ir septyni ožiukai” autorystę? Toks jau tas skaitmeninis pasaulis. Jei Justino Marcinkevičiaus „Katedra” būtų skaitmeninės literatūros kūrinys, galime neabejoti, kad ji turėtų ne tik kelis epilogus, bet ir kelias skirtingas, kokio nors anonymous ar misterhaard sukurtas siužetines versijas.

Pirmiausia ši metodika yra skirta kūrybiškiems, iššūkių ir nuolatinio mokymosi nebijantiems žingeidiems mokytojams, dirbantiems bendrojo lavinimo ugdymo sistemoje. Taip pat tikimės, kad ši metodika pravers visur, kur tiktai tarpdalykinėje erdvėje atsiranda sąsajų tarp ugdymo ir IKT. Ji tinkama visiems edukatoriams pačia plačiausia prasme – tiems, kurie dalyvauja formalaus ar neformalaus, vaikų ar suaugusiųjų, grupiniame ar individualiame ir visokiame kitokiame įmanomame ugdyme. Tikimės, kad ši metodika padės pagerinti skaitmeninių mokymo priemonių naudojimą ugdymo procese ir, platesne prasme, ugdymo ir IKT sąveiką.

Koncepcija yra tarsi pamatai ant kurių statome bet kokį pastatą. Šios metodikos bendroji koncepcija yra pagrįsta tinklaveikos mąstymu. Dar praėjusio, XX amžiaus pabaigoje, kai tapo aišku, kad IKT pakeitė visuomenę, visiems pasidarė labai reikalingi informaciniai ir komunikaciniai gebėjimai. Juk komunikacinis ir informacinis požiūriai į mus supantį pasaulį taip išplito, kad smelkėsi į jiems nebūdingas erdves (pavyzdžiui, mokyklas ar muziejus), keitė darbuotojams būtinų gebėjimų sąrašus ir įstaigų bei organizacijų veiklos pobūdį. Ant šios platformos susiformavo nauja mokslų kryptis – informacijos ir komunikacijos mokslai. Rusų mokslininkas Arkadijus Sokolovas prieš keliolika metų šį pasikeitimą aprašė gražia alegorija, kuri buvo pavadinta „informacinių akinių teorija”. Visi žinome pasaką apie Smaragdo miesto arba Nuostabiojo Ozo šalies burtininką. Kiekvienas, įeinantis į Smaragdo miestą, gaudavo akinius, kurie visus kitų spalvų miesto pastatus paversdavo žaliais. Anot Arkadijaus Sokolovo, lygiai taip yra ir su informaciniu bei komunikaciniu požiūriais: nešiodami tokius akinius, visą pasaulį galime pamatyti kaip ištisinį informacijos ir komunikacijos lauką. IKT paplitimas mūsų gyvenime duoda lengvą postūmį užsidėti šiuos akinius. Taip daryti tikrai nebūtina, bet kaip ir kiekvieni akiniai, šie „informaciniai ir komunikaciniai akiniai” pagerina mūsų matymą atitinkamoje aplinkoje. Juk toliaregiai naudoja akinius skaitymui, o trumparegiai – vairavimui, tamsinančius akinius dėvime spiginant saulei… Informacinius ir komunikacinius akinius verta užsidėti, kai einame į tarpdalykinę erdvę, jungiančią mus su IKT. Jie tikrai padės mums įžvelgti smulkius tinklaveikos mąstymo elementus.

Kalbėdami apie skaitmeninių mokymo priemonių naudojimo ugdyme metodiką, taip pat turime nepamiršti dar kelių pamatinių dalykų, pirmiausia – žodžio „ugdymas”. Įvairūs terminijos šaltiniai ir autoriai šį žodį apibrėžia skirtingai, bet iš esmės tai:

…veikla, kurios tikslas visokeriopai tobulinti asmenį <...> siekti, kad jis normaliai jaustųsi visuomenėje, kurioje gyvena…

Atliekant ugdymo veiklas mokykloje, kolegijoje ar universitete, labai dažnai ši pamatinė samprata yra tiesiog pamirštama. Koncentruojamasi vien į akademinių žinių perteikimą – tai, kas mokslininkų vadinama „mokslo komunikacija” (angl. science communication). Bene Apšvietos epochos filosofai buvo pirmieji, iškėlę mintį, kad žinios padarys mus visus laisvus, tik žinios yra pajėgios išnaikinti visuomenės blogybes. Esą, žmonės yra nedori dėl to, kad turi mažai žinių. Tokios mintys paskatino pirmosios moderniojo amžiaus enciklopedijos atsiradimą XVIII amžiaus pabaigos Prancūzijoje. Tai nukreipė industrinės visuomenės knygos kultūrą ir ugdymo sistemą „mokslo populiarinimo” linkme. Turime pastebėti, kad industrinėje visuomenėje mokslo komunikacijos tikslas buvo profesionalaus mokslo žinių perteikimas plačiajai auditorijai per paskaitą, pamoką, kino filmą, televizijos laidą, vadovėlį, muziejaus ekspoziciją, populiarų straipsnį spaudoje ir kt. Buvo paplitusi ir niekuo nepagrįsta, labai ydinga nuostata, kad žmogus atsimena tik apie 20 procentų jam pateikiamos medžiagos. Vadovaujantis šia logika, neabejotina, kad 300 puslapių apimties vadovėlis yra automatiškai geresnis nei 100 puslapių. Neturime pamiršti ir pozityvizmo filosofijos atliktos „meškos paslaugos” – manymo, kad žmogus ir pasaulis gali būti atskirti, kad teisę egzistuoti turi tik „tikri” ir „neabejotini” moksliniai faktai, kad bet kuri interpretacija, nukrypimas nuo „objektyvaus fakto” yra visuotinis blogis. Taigi tikslas iš esmės buvo informacinis: mokytojai žinojo, o mokiniai buvo neišmanėliai (nieko nežinojo). Komunikacijos proceso tikslas buvo padaryti, kad mokiniai taip pat sužinotų. Iš čia ir kilo alegorija, kad mokinys yra tarsi tuščia lenta, ant kurios mokytojas rašo, rašo, rašo, rašo, rašo… Vienas anglų tyrėjas šį reiškinį pavadino „informacine bulimija”. Atsitinka taip, kad 12 metų sistemingai mokytas jaunuolis, visai neblogai išlaikęs valstybinius egzaminus, vos po vienerių ar dviejų metų po mokyklos baigimo viešai kalbėdamas sunkiai surezga sakinį, mano, kad Vytautas yra tik mineralinio vandens prekės ženklas, o laipsniai skirti vien alkoholio stiprumui matuoti. Aišku čia šaržuojama – pasaulis yra kur kas sudėtingesnis, ir tai aiškiai teigia tinklaveikos mąstymas. Šiuolaikiniai žmonės (mokiniai ir studentai taip pat yra žmonės) juk turi kompiuterį ir internetą. Kiekvienas, kuris bent kiek domisi mokslo naujienomis, net mažas vaikas, gali rasti begalę informacijos internete. Tad šiais laikais net „grynoji” mokslo komunikacija yra kur kas daugiau nei „mokslo naujienų” perdavimas jų dar nežinantiems „vargšeliams“. Tai kryptingas realiame gyvenime veikiančios ir asmeniui svarbių kompetencijų ar net pasaulėžiūros ugdymas. Šiame procese mokslo žinios, mokymo priemonės, institucijos, aplinka ir kt. yra tik įrankiai, kurių padedami mes konstruojame auditorijai skirtus pranešimus. Todėl ir šiuolaikinio švietimo tikslas yra ne tiek konkrečių, fragmentuotų mokslo žinių perdavimas, o labiau kryptingas holistinis visuomenės ugdymas, „…visokeriopai tobulinantis asmenį…”. Tokiu būdu prisiliečiame prie antrojo, ne mažiau nei „ugdymas” svarbaus reikšminio šios metodikos žodžio – tai „priemonė”.

Skaitmeninės mokymo priemonės nėra „panacėja” ar „placebas”, kurios tarsi Lukas Skywalkeris sunaikins visas šiuolaikinės ugdymo sistemos problemas. Nuolat jaučiame norą „paslysti” šia linkme – duokime jiems (jauniems žmonėms) kompiuterius, ir viskas bus gerai. Turėtume tuo suabejoti. Vienoje diskusijoje apie taip vadinamosios „Z kartos” ypatumus buvo užduotas klausimas apie IKT reikšmę šiuolaikiniame ugdyme. Jo esmė buvo tokia: o ką dabar daryti tiems, kurie vadovaujasi Valdorfo pedagogika? Atsakymas būtų – toliau eiti savo keliu. Šiuolaikinio žmogaus kompetencijų ugdymui skaitmeninės mokymo priemonės nėra neišvengiama būtinybė. Tai „tik priemonė”, kuria turime rinktis sąmoningai, suprasdami ugdymo tikslą, galimus metodus, privalumus ir trūkumus. Tai tarsi bet kokia kita priemonė, prie kurių esame įpratę. Ar galime pasakyti, kas yra geriau: kastuvas ar ekskavatorius? Priklauso nuo mūsų tikslo – jei noriu pasodinti obelaitę, tuomet kastuvas, bet jei noriu didžiulio tvenkinio, tuomet ekskavatorius. Lygiai taip yra ir su skaitmeninėmis mokymo priemonėmis…

Galime klausti savęs, kas naujo įvyko XXI amžiuje? Kodėl apie skaitmenines mokymo priemones turime kalbėti kitaip nei apie įprastinius vadovėlius? Koks skirtumas, kurį sieninį žemėlapį naudojame pamokoje: popierinį ar interaktyviojoje lentoje? Skirtumas yra. XX amžiaus pabaigoje–XXI amžiaus pradžioje išplitusios skaitmeninės IKT atnešė du svarbius pokyčius. Viena vertus, skaitmeninės technologijos kai kurias jau anksčiau žinomas priemones, kurios buvo brangios ir kurių taikymas reikalavo išskirtinių kompetencijų, pavertė masinėmis, pasiekiamomis kiekvienam. Prisiminkime savo vaikystę, kuomet miestelyje tebuvo keletas FOTOGRAFŲ, iš kurių tik kai kurie MOKĖJO DARYTI spalvotas fotografijas. O kiek tada pažinojote filmuojančių žmonių? Šiais laikais filmuoti galima bet kuriuo telefonu, o vaizdą montuoti bet kuriuo kompiuteriu… Šį pokytį ir jo paskatintas technines ir programines priemones galime vertinti labiau kaip kiekybinius. Ugdymo metodikos požiūriu tikrovė, užfiksuota juostiniu fotoaparatu, santykinai nedaug skiriasi nuo tikrovės, užfiksuotos skaitmeniniu mobiliuoju įrenginiu. Tikrasis, kokybinis skaitmeninių IKT sukeltas pokytis yra susijęs su visiškai naujų, iki šiol neregėtų negirdėtų dalykų ir reiškinių atsiradimu, tai, pvz., trimatis skenavimas ir spausdinimas, virtualioji realybė, GIS duomenų valdymas, informacinės sistemos, socialiniai tinklai ir kt. Tai sudarė sąlygas tikrovę fiksuoti, išsaugoti, pažinti ir komunikuoti iki tol nežinomais formatais bei priemonėmis. Taigi jei norime šias „kitokias” skaitmenines priemones naudoti ugdyme, mums jau nepakanka turimų žinių, reikia ir KITOKIOS metodikos.

Tad trečiasis svarbus mūsų reikšminis žodis yra „metodika”, kurią suprantame kaip:

…metodų, būdų ir taisyklių, taikomų kuriam nors darbui atlikti, visumą…

Žmogiškai sakant, ne kiekvienas mūsų, net ir turėdami ekskavatorių, gebėtume iškasti didelį tvenkinį. Greičiausiai tik subjaurotume savo kiemą ar nugriautume kaimyno tvorą. Kas kaltas: ekskavatorius ar mūsų darbo ekskavatoriumi metodikos neišmanymas? Akivaizdu – sėkmingam rezultatui mums reikia ekskavatorininko. Kiekviena priemonė, taip pat ir skaitmeninė mokymo priemonė, efektyviai veikia tik tada, jei ją naudojame išmanydami, metodiškai.

Jums pristatomoje „Skaitmeninių mokymo priemonių naudojimo ugdyme metodikoje” bandome aptarti pagrindines, mokomojo dalyko ir IKT sandūroje kylančias teorines ir taikomąsias problemas. Metodiką sudaro keturios pagrindinės dalys:

Kad gerbiamų skaitytojų „nenumarintume” dėstydami „sausą” teoriją, greta teorinių idėjų pateikiame taip vadinamuosius „atvejus”, kuriuose pristatoma reali, tikroviška, su dėstoma teorija susijusi situacija. Kai kur įterpiame linksmų su teorija susijusių nutikimų, anekdotų ar karikatūrų.

Na ir dar vienas pastebėjimas pabaigai. Tai, kas parašyta, nėra absoliuti tiesa. Autorių nuomone, humanitarinių ir socialinių mokslų (skaitmeninių mokymo priemonių naudojimo ugdyme metodika pakliūna į šių mokslų lauką) grožis – teorijų įvairovė ir diskusija. Teorinėje dalyje pateikiami požiūriai, o ir geroji praktika, yra tokie, kokie artimi autoriams. Puikiai suprantame, kad skirtingų požiūrių, skirtingų praktikų yra kur kas daugiau. Gal ne tiek, kiek žvaigždžių danguje, bet panašiai. Tad linkime neprisirišti prie esamų tekstų, diskutuoti, atrasti, klausti, ieškoti savarankiškai. Būkite kūrėjais. Jei norėsite paklausti, diskutuoti ar pasiūlyti kitokias nuomones autoriams, visada tai galite padaryti pasinaudodami elektroninio pašto adresu rimvydas.lauzikas@kf.vu.lt. Tikiuosi, kad tekstų skaitymas neprailgs ir bus Jums naudingas.

Pagarbiai
R. Laužikas